LUNI Klaipeda logo2009 m. sausio 16 d., penktadienį, savo veiklą pradeda Laisvojo universiteto (LUNI) filialas Klaipėdoje. Pirmosios paskaitos vyks nuo 18:00 val. bare „Miesto smuklė“, Tiltų g. 6, Klaipėda. Įėjimas laisvas. Į uostamiestį atvyksta du lektoriai iš Vilniaus. Istorikas, publicistas ir aktyvistas Kasparas Pocius pristatys Laisvojo universiteto idėją, siekius ir tikslus, papasakos apie tokių mokymosi įstaigų patirtį įvairiose Europos šalyse.

O ekonomisto išsilavinimą turintis rašytojas ir vertėjas Darius Pocevičius supažindins su didžiųjų žmonijos mąstytojų sukurtais idealios visuomenės projektais, kurie vadinami socialinėmis utopijomis: literatūrinėmis (Platono „Valstybė“, T. More’o „Utopija“, T. Campanellos „Saulės miestas“, F. Bacono „Naujoji Atlantida“, J. Swifto „Guliverio kelionėse“,E. Zamiatino „Mes“, G. Orvello „1984“, O. Huxley „Puikus naujas pasaulis“) ir praktinėmis (anarchizmas, ekonominė Parekono sistema, ateities miestas Aurovilis, pokapitalistinis Zeitgeist pasaulis).

kasparas pociusKasparas Pocius: Laisvasis universitetas – maištinga erdvė anapus sistemos

Tradicinis universitetas (tiek valstybinis, tiek privatus) siekia konstruoti dėstytojų ir studentų tapatybes bei socialinį statusą, versdamas juos valstybės tarnais arba laisvosios rinkos vergais. Kita vertus, jis suinteresuotas studento, kaip izoliuotos visuomenės ląstelės, formavimu, siekia silpninti studentų aktyvumą ir (kartais net panaudojant policijos prievartą) trukdyti galimiems studentų judėjimams. Vakaruose šiuos procesus paskatino rinkos liberalizacija ir studentų judėjimai (Prancūzijoje, JAV ir kitur – šeštajame, Italijoje ir Graikijoje – septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje).

Kad reikalai Lietuvoje judės ta pačia kryptimi, rodo priimtoji „revoliucinė“ aukštojo mokslo reforma. Nuo Vakarų skiriamės dar vienu dalyku – mūsiškės studentų sąjungos, neturinčios beveik jokios socialinio maišto patirties, yra ne studentų interesus atstovaujantys centrai, o biurokratinės mašinos sraigteliai, kurių tikslas – „nukenksminti“ studentus ir padėti hegemonams. Pasipriešinti šiems procesams leidžia radikalios alternatyvos, kylančios studentų ir aktyvistų tarpe. Jas skatina radikalios kairiosios, anarchistinės ir autonominės idėjos, pagal kurias alternatyva tradiciniam universitetui tampa universitetinės iniciatyvos „iš apačios“ – laisvieji universitetai.

Tai – bandymas sujungti dėstytojus, studentus ir aktyvistus, kartu analizuoti alternatyvas globalinio kapitalizmo sistemai, sukurti universiteto kaip laisvos ir maištingos bendruomenės, galinčios veikti ir atsikovoti sau priklausančią erdvę, modelį.

Vakaruose tos alternatyvos gimė po 1990-ųjų, susiklosčius globalinio kapitalizmo sistemai, ir jau pasiekė solidžių rezultatų. Kai kada jų atsiradimą inspiravo netgi pati globalinė sistema (taip per Georgo Soroso fondų neapsižiūrėjimą Slovėnijoje, Liublianoje atsirado Toncio Kuzmaniciaus įkurtas Darbininkų ir pankų universitetas), bet dažniausiai juos sukurdavo aktyvūs studentai, dėstytojai ir aktyvistai. Tokie universitetai efektyviai veikia ir internete (žr. www.edu-factory.org), ir realioje erdvėje. Organizuojamos paskaitos, debatai, skaitomi radikalių autorių, dažniausiai filosofų ir politinių aktyvistų tekstai. Gyvai reaguojama į visuomenėje vykstančius procesus, dalyvaujama pilietinėse akcijose – tai parodė rudens įvykiai Italijoje (viešos paskaitos miestų aikštėse) ir žiema Graikijoje (universitetų „užgrobimai“).

Laisvasis universitetas gali veikti neremiamas nei valstybės, nei rinkos. Tai suteikia jam laisvę judėti, klajoti, kurtis ir atsirasti vis naujose vietose – tai ne stabili, vertikali struktūra, bet horizontalus tinklas. Tai rodo, kad laisvasis universitetas – tai ne tik studijos, bet ir aktyvumas, drąsa bei viešumas.

Darius pocevicius-fotoDarius Pocevičius. Socialinės utopijos: nuo Thomo More'o iki Zeitgeist

Utopijas žmonija kūrė nuo neatmenamų laikų: tai Platono „Valstybė“, Thomo More’o „Utopija“, Tommaso Campanellos „Saulės miestas“, Franciso Bacono „Naujoji Atlantida“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionėse“.

Bene garsiausia socialinė utopija yra 1523 m. išleistas Thomo More'o kūrinys „Utopija“, kuriame kritikuojama to meto Europos politinė ir socialinė santvarka, smerkiama absoliutinė monarchija, parodomos privatinės nuosavybės sukeliamos turtinės nelygybės blogybės, o joms priešpastatomas idiliškas idealios visuomenės, besitvarkančios demokratijos pagrindais, vaizdas. Žinoma, visos šios utopijos yra klasikiniai literatūriniai kūriniai, tačiau utopijos kuriamos ir šiandien, ir ne tik literatūroje.

Lektorius trumpai apžvelgs literatūrines naujųjų laikų utopijas (arba antiutopijas): E. Zamiatino „Mes“, G. Orvello „1984“, O. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ir susikoncentruos į „neliteratūrines“ socialines (ne)utopijas: komunizmą, anarchizmą, ekonominę Parekono sistemą, ateities miesto Aurovilio viziją ir pokapitalistinį Zeitgeist pasaulį.

Laisvasis universitetas – tai savanoriška bendruomeninė iniciatyva, siekianti kurti alternatyvas dabartinės visuomenės susvetimėjimui, švietimo modeliui, suburti neabejingus supančiam pasauliui žmones ir kalbėtis įvairiomis temomis, dalintis patirtimi, žiniomis, idėjomis. Laukiami visi, norintys pasiklausyti ir išsakyti savo mintis, diskutuoti. Atėjo laikas patiems keisti abejingumu persisunkusią visuomenę.

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija