Alternatyvaus švietimo teorija

anarchistu vaikaiLibertarai jau seniai suprato vaikų ugdymo ir lavinimo reikšmę. Suvokiame, kad vaiko ugdymo tikslas turėtų būti įvairiapusė asmenybė, o ne kantrus darbininkas, vergas, profesionalus automatas, mokesčius mokantis pilietis ar visada teisus moralistas. Jei sutinkame su prielaida, kad autoritarinė šeima yra tinkama terpė psichologinėms problemoms ir atitinkamoms politinėms nuostatoms atsirasti, vadinasi, reikia, kad libertarai sukurtų vaikų ugdymo būdus, kurie nežalotų jų psichologiškai, leistų suvokti laisvę ir atsakomybę, lavintų natūralią savireguliaciją. Apie tokiu būdu išugdytą vaiką kalbėsime kaip apie „laisvą vaiką”.

Šioje srityje darbas dar tik pradedamas. Wilhelmas Reichas pateikė trumpą ir gerai sukaltą įvadą į reikalo esmę, kurį galima rasti Maurice Brintono knygoje „The irrational in politics”. Savo knygoje „Children of the future” W. Reichas, remdamasis tyrimais ir darbo klinikoje patirtimi, pateikia daugybę pasiūlymų tėvams, psichologams ir švietimo darbuotojams. Visais šiais pasiūlymais siekiama ištobulinti libertarinius vaikų ugdymo metodus (jis nevartoja žodžio „libertarinis”, bet jo metodai būtent tokie).

Taigi šiame ir kituose skyriuose apibendrinsime pagrindines W. Reicho, o taip pat ir kitų jo paveiktų libertarinių psichologų bei švietėjų – A. S. Neillo ir Alexanderio Loweno – idėjas. Pirmame skyriuje aptarsime teorinius laisvų vaikų ugdymo principus, o kituose susitelksime į praktika ir konkrečius pavyzdžius. Aštuntame skyriuje kalbėsime apie anarchistinį požiūrį į paauglystę.

Šitoks požiūris į vaikų auginimą remiasi įžvalga, kad „Vaikai nėra niekieno nuosavybė – nei tėvų, nei visuomenės. Jie priklauso tik savo paties laisvei ateityje” (Michailas Bakuninas „The political philosophy of Bakunin”, 327 psl.). Tokiu būdu visa tai, kas atsitinka augant, suformuoja vaiko asmenybę ir visuomenę, kurioje jis gyvena. Žmonėms, besidomintiems laisve, iškyla esminis klausimas: „Ar vaikas turi būti laikomas asmenybe, ar ruošiniu, iš kurio pagal pageidavimus ir svajones galima kažką nulipdyti?” (Emma Goldman „Red Emma Speaks“, 107 psl.). Libertarinis vaikų auklėjimas reiškia, kad vaiko asmenybė gerbiama ir lavinama.

Tai itin skiriasi nuo tipiško kapitalistinio (ir individualistinio anarchizmo) požiūrio į vaiką kaip į tėvų nuosavybę. Jei mes sutinkame, kad vaikai yra tėvų nuosavybė, tada netiesiogiai teigiame, kad vaiko formavimosi metai yra vergovė, o tai sunkiai suderinama tiek su laisva visuomene, tiek su vaiko individualumu bei laisve. Keistoka, tačiau kai kurie anarchistai atmeta tokius teiginius. Jie sako, kad „tėvų teisės turi apsiriboti savo vaikų meile ir autoritarine kontrole, kuri neprieštarauja jų moralei, protiniam išsivystymui ir ateities laisvei” (M. Bakuninas, 327 psl.). Priklausymas kam nors, t.y. vergystė, „sukuria visuomenę, kurios visa ateitis priklauso nuo atitinkamo vaikų auklėjimo ir auginimo, ir kuri turi ne tik teisę, bet ir prievolę juos kontroliuoti” (Ibid., 327 psl.).

Taigi vaikų ugdymas yra visuomeninio ir bendruomeninio proceso dalis, kurio metu vaikai, gerbiami kitų kaip individai, sužino, ką reiškia būti individu. M. Bakunino žodžiais, „tikra laisvė – tai kiekvieno individo savivoka ir jos įgyvendinimas remiantis savigarba ir nuoširdžia pagarba kito laisvei ir savigarbai, o tokia laisvė vaikuose gali atsirasti tik racionaliai lavinant jo protą, charakterį ir valią” (Op. Cit., 327 psl.).

Pradžioje pastebėsime, kad šioje srityje dar reikia nuveikti daug darbų. Todėl į mūsų komentarus reikėtų žiūrėti kaip į paruošiamuosius darbus gilesniems stebėjimams ir tyrimams. Nėra ir negali būti jokios laisvų vaikų ugdymo „taisyklių knygos”, nes taisyklių laikymasis reikštų, kad ignoruojamas kiekvieno vaiko ir jo aplinkos unikalumas, be to, jam reikia ir unikalios tėvų reakcijos. Taigi libertarinio vaikų ugdymo „principai”, apie kuriuos mes kalbėsime, turi būti priimami ne kaip taisyklės, o kaip eksperimentinės hipotezės, kurias tėvai turėtų tikrinti konkrečiomis aplinkybėmis ir darydami asmenines išvadas.

Vaiko ugdymas turėtų remtis švietimo principais. „Reikia laisvai ugdyti ir lavinti įgimtas vaiko savybes ir sugebėjimus. Tik taip galima tikėtis laisvo individo ir, galų gale, laisvos bendruomenės, kur kliūtys ir prievarta žmogaus ugdyme taps neįmanomi” (Goldman, Op. Cit., 115 psl.). Vaiko ugdymui ir lavinimui turi galioti tokie pat principai, jie negali būti atskirti, nes pats gyvenimas yra mokykla, į kurią turi būti žiūrima kaip į „tyrinėjimą ir vystymąsi, o ne kaip į vaiko instinktų ribojimą ir paklusnumo bei disciplinos diegimą” (Martha A. Ackelsberg „Free women of Spain”, 132 psl.).

Laisvo vaiko ugdymui labai svarbus tėvų pavyzdys. Vaikai linkę kopijuoti tėvus, jie daro tai, ką daro, o ne sako jų tėvai. Jei motina ir tėvas meluoja vienas kitam, šaukia, mušasi, greičiausiai ir vaikas elgsis taip pat. Vaiko elgesio manieros neatsiranda iš oro. Jis yra aplink juos esančios aplinkos pasekmė. Vaikai gali būti skatinami tik pavyzdžiu, o ne gąsdinimais ar įsakymais. Laisvo vaiko ugdymui tėvų elgesys gali būti kliūtimi. Todėl tėvai turi suvokti, kad jie turi VEIKTI – jei nori išugdyti laisvus vaikus, jie turi ne tik teisingai kalbėti, bet ir veikti kaip anarchistai.

Liūdnas faktas, kad dauguma šiuolaikinių žmonių prarado gebėjimus užauginti laisvus vaikus, todėl šių gebėjimų atkūrimas bus ilgas, pilnas bandymų ir klaidų. Tai bus pačių tėvų švietimo procesas, kurio metu tikimasi, kad kiekviena sekanti karta mokysis iš prieš tai buvusių kartų klaidų bei pasiekimų, ir tokiu būdu reikalai taisysis. Keičiantis kartoms vis daugiau progresyvių tėvų ugdys vis laisvesnius vaikus, kurie savo ruožtu taps dar progresyvesniais tėvais ir palaipsniui keis masinę psichologiją libertarine kryptymi. Tokie pokyčiai gali įvykti ir labai greit – tai patvirtina įvairių libertariniais principais organizuotų bendruomenių patirtis, ypač Izraelio-Palestinos kibucų, kur visuomenė organizuota libertariniais principais ir vaikai dažnai auginami kolektyviniuose namuose. W. Reichas sako: „Mes supratome, kad negalime peršokti į ateities vaikų pasaulį, galime tikėtis tik iš lėto judėti į priekį ir tikėtis, kad nauji ir sveiki reiškiniai persidengs su senomis struktūromis, palaipsniui jas užslopindami” („Children of the future”, 38-39 psl.).

Laisvo vaiko ugdymu ir lavinimu, kitais sąmoningumo kėlimo metodais ir pasipriešinimu dabar esančiai socialinei tvarkai anarchistai tikisi parengti psichologinį pagrindą socialiniam perėjimui nuo autoritarinių prie libertarinių institucijų bei vertybių sistemų. Ir tikrai, pastebima nuosaiki kultūrinė evoliucija laisvės link. Pavyzdžiui, A. S. Neillas rašo: „Egzistuoja lėta slinktis seksualinės ir kitokios laisvės link. Mano vaikystėje moterys ėjo maudytis su ilgomis kojinėmis ir ilgomis suknelėmis. Dabar moterys atidengia ir kojas, ir kūnus. Su kiekviena karta vaikai tampa vis laisvesni. Šiandien tik keli lunatikai kūdikių nykščius tepa aitriuoju pipiru, kad atpratintų nuo čiulpimo. Šiandien tik keliose šalyse vaikai mušami mokyklose” („Summerhill”, 115 psl.).

Dauguma anarchistų tiki, kad posakis „Savi marškiniai arčiau kūno“ tinka ir anarchistinei revoliucijai. Anarchistams auginant savo vaikus kapitalistinėje visuomenėje ar prisidedant prie kitų vaikų lavinimo, jie gali praktiškai taikyti libertarinius principus net neįvykus revoliucijai. Todėl manome, kad libertarinį vaikų ugdymą reikia aptarti detaliau.

Kokie yra pagrindiniai laisvų vaikų ugdymo principai ir pagrindinės šių principų taikymo kliūtys?

Visų pirma aptarkime kliūtis. W. Reichas nurodo, kad didžiausia kliūtis yra blogas daugumos tėvų, psichologų ir švietėjų pasiruošimas bei ydingos jų charakterio savybės. Remdamasis savo klinikine patirtimi, W. Reichas tvirtino, kad praktiškai kiekvienas suaugęs visuomenės narys turi didesnių ar mažesnių psichologinių problemų, kurios somatiškai pasireiškia kaip standūs raumenų „šarvai”, t.y. chroniška raumenų įtampa ir spazmais įvairiose kūno vietose. Viena pagrindinių tokių „šarvų” funkcijų yra sustabdyti malonius pojūčius, kurie patiriami gyvybinei energijai natūraliai tekant per „nešarvuotą” kūną. W. Reichas tvirtino, kad egzistuoja pagrindinė kūno bioenergija – orgonas, adekvati tam, ką Froidas vadino libido. Tai seksualumo bei emocijų energija, suteikianti gyvybę audiniams ir organams. (Reikia pasakyti, kad dauguma anarchistų nesutinka su W. Reicho orgono idėja, kurio realus egzistavimas nebuvo įrodytas. Tačiau „šarvų” idėja, pagal kurią individai hierarchinėje visuomenėje aplink save sukuria psichologines gynybines sienas, priimtina daugeliui anarchistų. Akivaizdu, kad tokios sienos daro poveikį protinei ir fizinei individo būklei, įtakoja jo gebėjimus gyventi laisvą gyvenimą ir patirti malonumą.)

wilhelm reich 1

Tai reiškia, kad malonios šios bioenergijos srovės, jaučiamos atpalaidavus raumenis, turi erotinį ar libidinį pobūdį. Todėl „nešarvuotas” organizmas (kaip ką tik gimęs kūdikis) automatiškai nuolat jaučia malonumą dėl natūralių bioenergetinių procesų kūno viduje – pvz., net kiekvienąkart įkvėpdamas. Toks buvimas pasaulyje režimas paverčia gyvenimą vertingu, o klausimai apie gyvenimo prasmę ar tikslą tampa beprasmiai, nes tokie klausimai gali kilti tik „šarvuotiems” žmonėms, kurie prarado ryšį su kūno pojūčių bioenergetine esme (ji taip iškraipyta, kad iš malonumų šaltinio pavirto į kančios šaltinį). todėl jų galimybės visavertiškai džiaugtis gyvenimu yra ribotos.

Auklėtojams ir švietėjams svarbu suprasti, kaip kūdikyje susiformuoja „šarvai”. W. Reichas pastebi, kad vaikai mokomi sustabdyti spontanišką gyvybės energijos tekėjimą savo kūnu, kai pasiduoda galingoms, malonumą neigiančioms moralės dogmoms. Kartu jie mokomi nepaisyti daugelio kūniškų pojūčių. Veikiami Edipo konflikto patriarchalinėje šeimoje, tėvai paprastai riboja gyvybinės vaikų energijos išraiškas ir imasi griežtų drausminių nuobaudų. Todėl visi erotiniai jausmai tampa blogi, gyvuliški ir pan., o jų suvokimas pradeda kelti nerimą, kuris savo ruožtu, kartu su kitomis blogybėmis, sukelia nuolatinę raumenų įtampą kaip gynybą nuo tokių pojūčių ir su tuo susijusio nerimo. Pavyzdžiui, negilus kvėpavimas mažina emocijoms ir jauduliui prieinamą gyvybinės energijos kiekį, o pilvo ir dubens raumenų įtempimas sumažina seksualinius pojūčius. Kai ši įtampa tampa chroniška, ji pradedama slėpti ir sluoksnis po sluoksnio kaupiasi organizme. Dėl to žmogus netrukus pradeda jausti vidinę tuštumą, savo „mirtingumą” ir, nieko nuostabaus, – praranda gyvenimo džiaugsmą.

wilhelm reich 2

O tie, kuriems nepavyksta susikurti šių jausmus bei pojūčius slopinančių fizinių ir psichologinių „šarvų”, dažnai išmoksta juos tiesiog iškraipyti, todėl tokius vaikus nuolat užplūsta nemalonūs pojūčiai ir jausmai.

Raumenų „šarvų” poveikis aiškiausiai pasireiškia nugaros skausmais ir įvairiomis kvėpavimo problemomis. W. Reichas ištyrė, kad „normalus” mūsų visuomenės vyras ar moteris negali net giliai (naudodamas pilvą ir krūtinę) ir natūraliai įkvėpti – dauguma žmonių varžo savo kvėpavimą nesąmoningai įtempdami įvairius raumenis. Kadangi natūrali reakcija į bet kokį kvėpavimo varžymą yra nerimas, žmonės, augantys represinėje kultūroje, yra pažymėti nuolatinio nerimo jausmo. Ginantis nuo tokio nerimo, susiformuoja kiti raumenų „šarvų” sluoksniai, kurie dar labiau suvaržo kvėpavimą, ir taip toliau. Kitaip tariant, Maxas Stirneris buvo teisus tiesiogine prasme sakydamas, kad mūsų autoritarinėje visuomenėje, kurioje vyrauja gyvenimą neigianti aplinka, besiremianti bausmėmis, gąsdinimais ir baimėmis, žmogus net negali laisvai įkvėpti.

wilhelm reich 3

Žinoma, seksualinė vaikų gyvenimo energijos išraiška nėra vienintelis tėvų slopinamas reiškinys. Slopinama, pavyzdžiui, natūrali vaikų vokalinė raiška (riksmai, spiegimas, verksmas ir pan.) ir natūralus kūno judrumas. Reichas pastebi: „Maži vaikai pereina energingą raumenų, padedančių išgauti balsą, lavinimo fazę. Kūdikių patiriamas džiaugsmas išgaunant garsius garsus (verksmo ir riksmo garsus, įvairių garsų moduliavimą) daugelio tėvų laikomas patologine agresija. Todėl vaikams liepiama netriukšmauti, laikytis „ramiai” ir pan. Balso aparato raumenų veikla ribojama ir nuolatos patiria įtampą, o vaikas tampa ramus, „gerai išauklėtas” ir užsisklendęs. Tokio poveikio pasekmės netrukus pasireiškia valgymo sutrikimais, bendra apatija, veido blyškumu ir pan. Dėl tos pačios priežasties pasireiškia kalbos sutrikimai ir kalbos vystymosi sulėtėjimas. Suaugusiems žmonėms dėl to atsiranda gerklės spazmai ar automatiniai raumenų trūkčiojimai, kurie palydimi atitinkamų agresyviais impulsų, keliaujančių į galvą ir kaklą” (Op. Cit., 128 psl.).

W. Reichas padaro išvadą: „Klinikinė patirtis rodo, kad mažiems vaikams reikia leisti išsirėkti, kai riksmai kelia malonius pojūčius. Kai kuriems tėvams tai gali atrodyti nepriimtina, bet lavinimo klausimai turi būti spręndžiami vadovaujantis vaiko, o ne suaugusių interesais” (Ibid.).

Raumenų „šarvai” ne tik marina gyvybinius kūno srautus, bet ir sukelia nerimą dėl sieloje kylančių antisocialių, žiaurių ir iškreiptų impulsų, kuriuos W. Reichas vadina antriniais. Prie jų priskiriami, pvz., naikinimo, sadizmo, godumo, galios troškimo, grubumo impulsai, prievartos poreikis ir pan. Šie antriniai impulsai natūraliai atsiranda iš pirminių impulsų (sekso, fizinio aktyvumo, balso raiškos) ir su jais susijusių malonių pojūčių slopinimo. Antriniai impulsai išsivysto susiformavus raumenų „šarvams”, kai asmuo praranda ryšį su savo bioenergetine esme ir visais kitais emociniais poreikiais. Vienintelės emocijos, gebančios prasimušti pro storą ir kietą raumenų „šarvų” sieną, yra iškrypusios, šiurkščios ir mechaninės. Todėl „šarvuotam” žmogui bandant išreikšti savo meilę, jo emocijos sutrupinamos į „šarvų” sieną ir pasireiškia iškreipta forma – pvz., impulsu sukelti mylimam žmogui skausmą (sadizmas). Kitaip tariant, tokiam žmogui siekiant kontroliuoti antrinius impulsus, reikalinga griežta moralė (t.y. elgesys pagal iš anksto nustatytas taisykles), kuri, savu ruožtu, irgi kuria antrinius impulsus. Tokiu būdu autoritarinis auklėjimas pats save pateisina.

„Psichoanalitikai nesugebėjo atskirti natūralių pirminių ir iškreiptų antrinių žmogaus impulsų. Jie ir toliau naikina kūdikio prigimtį, stengdamiesi išguiti „mažą grubų gyvuliuką”. Jie visiškai nepastebi to fakto, kad natūralios prigimties slopinimas kuria antrinius – iškreiptus ir grubius – impulsus, vadinamus žmogaus prigimtimi. Šie dirbtiniai kultūriniai dariniai savu ruožtu sąlygoja griežtą moralę ir grubių įstatymų reikalingumą” (Ibid., 17-18 psl.).

Tačiau moralizmas niekada neįsigilina į antrinių impulsų esmę ir dažniausiai tik didina įtampą dėl nusikaltimo ir kaltės jausmo. Tikrasis sprendimas būtų leisti vaikams patiems susikurti tai, ką W. Reichas vadina natūralia savireguliacija. Tokia savireguliacija gali būti sukurta tik sukeliant gaivališką natūralių gyvenimo impulsų raišką ir apsaugant vaikus nuo bausmių, prievartos, gąsdinimo, moralizavimo, įtikinėjimų, nemeilės apraiškų ir pan. Sisteminis empatinių vaiko savybių vystymas yra geriausia socializavimosi ir žalingos kitiems veiklos ribojimo priemonė.” (Op. Cit., 103 psl.).

Pagal A. S. Neillo, nuo pat gimimo laisvi vaikai, kuriems nereikėjo taikytis prie tėvų norų, savaime išmoksta būti švarūs ir išlavina tokias socialines savybes, kaip mandagumas, sveikas protas, domėjimasis mokymusi, pagarba kitiems ir pan. Jei vaikui tokias savybes imama „ugdyti“ per prievartą ir pradedama auklėti autoritariniais metodais, jis užsiaugina „šarvus” ir tampa, kaip teigia W. Reichas, biopatu, t.y. praranda ryšį su savo gyvybiška esme ir nebegali išsiugdyti savireguliacijos. Tada darosi vis sunkiau ir sunkiau formuoti naujo visuomenės nario gyvenimo stilių. O kai išsivysto antriniai impulsai, tėvų autoritarizmas tampa būtinybe.

W. Reichas sako: „Šis glaudus tarpusavio ryšys tarp biopatiško elgesio ir autoritarinių kontrpriemonių, atrodo, yra automatiškas. Savireguliacija neturi įtakos emocijoms, kurios kyla ne tiesiogiai iš gyvybiškos esmės, bet praeina pro storą ir kietą sieną. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad antriniai impulsai nesuderinami su savireguliacinėmis egzistavimo sąlygomis. Antrinių impulsų veikiami vaikai prašyte prašosi griežtos disciplinos iš švietėjų ar tėvų. Viskas atrodo taip, lyg vaikas su vyraujančia antrinių impulsų struktūra be disciplinuojančios tvarkos net negalėtų gyventi. Sveiko vaiko savireguliacija gali būti lyginama su gamtoje vykstančiais savireguliacijos procesais. Tokiu atveju vaikas, neturėdamas laisvės rinktis ir judėti, net neišgyventų. Jis negalėtų priimti disciplinos lygiai taip pat, kaip „šarvuotas” vaikas negali priimti laisvės.”

Šis daugelyje žmonių automatiškai susiformuojantis laisvės netoleravimas ir iš jo kylanti „šarvų” atsiradimo problema anarchistams yra pati svarbiausia. W. Reichas apibendrina, kad tėvams neslopinant natūralumo, antriniai impulsai neišsivysto, todėl atkrenta juos slopinančio autoritarizmo būtinybė. „Tai, ką jūs taip beviltiškai ir tuščiai bandote pasiekti naudodami prievartą ir įtikinėjimus, jau yra ką tik gimusiame ir pasiruošusiame gyventi kūdikyje. Leiskite jam vystytis pagal gamtos dėsnius ir atitinkamai pakeiskite institucijas” (Ibid., 47 psl.).

Savo knygoje „Fear of life” Alexanderis Lowenas pastebi, kad dėl neišspręsto vidinio Edipo konflikto tėvai ypač stengiasi slopinti savo vaikų gyvybinę energiją, pasireiškiančią per seksualumą. Todėl, norėdami išauginti psichologiškai sveiką vaiką, tėvai turi pažinti save ir suprasti, kaip šeimos santykiuose atsiranda Edipo konfliktas, pavyduliavimo sukelta konkurencija ir, kiek įmanoma, išsivaduoti iš neurotinių „šarvų” formų. Sunkumai, su kuriais susiduria norintys pažinti ir save pertvarkyti tėvai, savaime aišku, yra dar viena kliūtis ugdant save reguliuojančius vaikus.

Tačiau didžiausia kliūtis atsiranda, kai „šarvai” ir kiti iškraipantys mechanizmai sukuriami ypač anksti, beveik nuo gimimo. W. Reichas pabrėžia, kad atsiradus pirmiems „šarvų” požymiams, pradeda nykti kūdikio savireguliacijos galios. „Šarvams” plečiantis, jos nuolat silpnėja ir, jei vaikas nori išgyventi esamoje aplinkoje, jo savireguliacijos galios turi būti pakeistos prievartiniais moraliniais principais”. (Ibid., 44-45 psl.). Taigi tėvams siekiant nuo pat pradžių apsaugoti savo vaikus nuo „šarvų“ susiformavimo, labai svarbu įsigilinti į „šarvų” bei kitokių slopinimo mechanizmų formas. Kai kurie praktiniai pavyzdžiai bus aptarti kitame skyriuje.

Galiausiai W. Reichas įspėja apie įvairių ugdymo idėjų naudojimo pavojų. „Vaikų ugdymas negali būti mišinys iš šiek tiek savireguliacijos su trupučiu moralinių reikalavimų. Arba mes tikime vaiko prigimtimi, iš esmės padoria ir savireguliuojančia, arba ne. Jei netikime, tėra vienas kelias – treniravimo ir prievartos kelias. Labai svarbu suvokti faktą, kad šie du ugdymo būdai visiškai nesuderinami.” (Ibid., 46 psl.)

Ar yra libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžių?   

Pagal W. Reichą, laisvo vaiko ugdymo problemos prasideda dar prieš gimimą. Būsimai mamai reikia išsivaduoti nuo chroniškų raumenų įtampų, ypač dubens srityje, kad būtų sukurtos optimalios sąlygos vaisiaus vystymuisi. W. Reichas pastebi, kad motinos kūnas yra aplinka, kurioje formuojasi vaikas nuo embriono susiformavimo iki gimimo momento, todėl dėl seksualinės priespaudos ir kitų emocinių problemų atsiradę dubens srities raumenų „šarvai” yra labai žalingi. Tokia motina greičiausiai turės bioenergetiškai „mirusią” ir spazmuojančią gimdą, o tai gali traumuoti kūdikį dar prieš jam gimstant (dėl sulėtėjusios kraujo ir kitų kūno skysčių cirkuliacijos, neefektingo metabolizmo) ir tokiu būdu sumenkinti kūdikio gyvybingumą.

Dar daugiau, daugybės tyrimų metu buvo atrasta, kad vaisių veikia ne tik fizinė motinos sveikata. Cheminę ir hormoninę vaisiaus aplinką veikia ir įvairūs psichologiniai stresai. Net ir trumpi, bet stiprūs stresai gali reikšmingai paveikti būsimą kūdikį.

Tuoj po gimimo motinai svarbu sukurti ryšį su savo vaiku. Iš esmės tai reiškia nuolatinį dėmesį kūdikiui, pasireiškiantį jo laikymu rankose, kutenimu, žaidimu ir pan., o ypač – maitinimu krūtimi. Tokiu orgoniniu (W. Reicho terminas) ryšiu motina kuria pradinį emocinį ryšį ir bežodį kūdikio poreikių supratimą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai mama atvira savo vidiniams emociniams procesams ir bioenergetinei esmei, t.y. nėra per daug neurotiškai „apsišarvavusi”.

Wilhelm reich figure1

Orgoninio ryšio pojūtis, energetinio motinos ir kūdikio lauko egzistavimas nežinomas daugeliui specialistų, tačiau senieji kaimo gydytojai tai gerai žinojo... Orgoninis ryšys yra vienas svarbiausių patirtinių ir emocinių elementų motinos ir kūdikio santykiuose, ypač iki gimimo ir pirmomis gyvenimo gimus dienomis ar savaitėmis. Nuo to priklauso kūdikio likimas. Panašu, kad tai yra emocinio kūdikio vystymosi esmė.” (Ibid., 99 psl.)

Orgoninį ryšį svarbu susikurti ir tėvui, nors, be svarbiausios tokio ryšio sąlygos – galimybės maitinti krūtimi, šis ryšys niekada nebus toks stiprus kaip motinos.

Gimęs kūdikis savo poreikius gali išreikšti vieninteliu būdu – verkdamas. Verksmas turi daug niuansų ir gali perteikti daug daugiau, o ne tik vaiko nepasitenkinimą. Jei motina nesugeba užmegzti elementaraus (pasak W. Reicho, bioenergetinio) emocinio ryšio, jai nepavyks intuityviai suprasti. ko nori kūdikis verkdamas. Bet kuriuos nepatenkintus poreikius kūdikis jaus kaip nepatogumą, į kurį jis reaguos įvairiomis neigiamomis emocijomis, įtampomis ir žalingais psichologiniais procesais. Jei tai tęsis pakankamai ilgai, įtampos gali tapti chroniškomis ir pradėti formuoti „šarvus”, padedančius prisitaikyti prie „rūsčios” realybės.

Wilhelm reich figure2

Svarbiausias ryšio sukūrimo ir glaudaus fizinio ryšio tarp motinos ir kūdikio faktorius, be jokios abejonės, yra maitinimas krūtimi: „Reikšmingiausia vieta kontaktui kūdikio kūne yra bioenergetiškai aktyviausi burna ir ryklė. Šie organai patys pirmiausi ieško patenkinimo. Jei motinos spenelis į kūdikio čiulpimą reaguoja biofiziškai normaliu malonumo pojūčiu, jis sustandės ir orgoninis jaudulys sutaps su kūdikio burnos jauduliu, lygiai kaip ir malonių oralinio sekso veiksmų metu orgoniškai švyti ir kaista moters bei vyro lytiniai organai. Tame nėra nieko nenormalaus ar atstumiančio. Kiekviena sveika motina krūties čiulpimą patiria kaip malonumą ir šūkčioja iš pasitenkinimo.

Tačiau apie 80 % moterų kenčia nuo vaginalinio nejautrumo ir frigidiškumo. Jų speneliai atitinkamai yra antiorgoniniai, t.y. „mirę”. Natūralus malonumo pojūtis kūdikiui čiulpiant krūtį tokioje moteryje gali pasikeisti į nerimą ar pasišlykštėjimą. Būtent todėl dauguma moterų nenori maitinti savo kūdikių.” (115-116 psl.)

W. Reichas ir kiti libertariniai psichologai maitinimo iš buteliuko praktiką laiko žalinga, ypač kai tuo pakeičiamas maitinimas krūtimi nuo pat pirmos gimimo dienos, nes tada pašalinama viena svarbiausių motinos ir kūdikio bioenergetinio ryšio sukūrimo priemonių. Šio ryšio trūkumas vėliau gali prisidėti prie „oralinių” neurotinio charakterio savybių.

Apie tai daugiau rasite A. Loweno knygoje „Physical dynamics of character structure”, 9 skyriuje „The oral character”. A. Lowenas teigia, kad maitinimas krūtimi turi tęstis apie 3 metus, kaip paprastai būna primityviose bendruomenėse, o atpratinimas nuo žindymo anksčiau šio laiko sukelia didžiulę traumą. „Jei kūdikis būtų maitinamas krūtimi apie tris metus, o tai man atrodo būtinas laiko tarpas kūdikio oralinio malonumo poreikio patenkinimui, vėliau atpratinimas nuo krūties praeina beveik be pasekmių, nes tada vaikas jau gali patirti ir kitus malonumus” („Depression and the body”, 133 psl.).

Kita žalinga kūdikių priežiūros praktika yra Pirqueto iš Vienos išrastas maniakiškai neurotiškas kūdikio maitinimas pagal tvarkaraštį, nes jis „yra visiškai klaidingas ir padarė žalą daugybei kūdikių”. Šios praktikos (laimei, dabar jau ne tokios populiarios, kaip buvo prieš 50 metų) dėka oralinių poreikių žlugdymas garantuoja kūdikio neurotinių „šarvų” susiformavimą.

W. Reichas: „Kol tėvai, gydytojai ir švietėjai vaikus ugdys elgdamiesi klaidingai ir nelanksčiai, besiremdami nepajudinamomis nuomonėmis, globėjiškai ir formaliai, o ne remdamiesi orgonišku ryšiu, vaikai ir toliau bus ramūs, užsidarę, abejingi, „autistiški”, „keisti” ir vėliau virs „laukiniais žvėriukais”, kuriuos reikės tramdyti” (Op. Cit. 124 psl.).

Dar viena žalojanti praktika yra leisti kūdikiui „išsirėkti”. „Kelioms valandoms palikti vaiką sode, vaiko aptvare, yra labai pavojinga. Niekas nežino, kokius stigdančios baimės ir vienišumo jausmus patiria kūdikis, vienas atsibudęs keistoje vietoje. Tie, kuriems teko girdėti kūdikio rėkimą, tokiais atvejais tikriausiai jau turi šiokį tokį supratimą apie tokios idėjos žiaurumą ir kvailumą.” (Neill, „Summerhill”, 336 psl.) Iš tikro, savo knygoje „The physical dynamics of character structure” A. Lowenas nustatė, kad tai sukelia kelias specifines neurozes, ypač depresiją. Ligoninės taip pat atsakingos už sergančių kūdikių psichologinį žalojimą, kai izoliuoja juos nuo motinų. Tokia praktika, be jokios abejonės, užaugino nenusakomus kiekius neurotikų ir psichopatų.

Taip pat W. Reichas pastebi, kad „sadistiški apipjaustymo įpročiai greit bus prilyginti bejausmiam fanatiškumui, kuo jie iš tikrųjų ir yra” (Op., Cit., 68 psl.). Jis pabrėžia, kad jam teko stebėti kūdikius, kuriems prireikė virš dviejų savaičių tam, kad „atsistatytų” apipjaustymo traumos. Po tokio atsistatymo liko nepranyksiantys psichologiniai randai chroniškos dubens raumenų įtampos pavidalu. Tokia įtampa suformuoja pirmą dubens „šarvų” sluoksnį, prie kurio vėliau prisideda seksualinis slopinimas ir kiti draudimai (ypač po naudojimosi tualetu pamokų).

Diafragma, ko gero, yra viena svarbiausių zonų, kurią reikėtų saugoti nuo ankstyvojo „šarvų” susidarymo. Savo klinikoje kelis metus stebėjęs kūdikius, W. Reichas padarė išvadą, kad kūdikių „šarvai” visų pirma blokuoja laisvą kvėpavimą. Tai pasireiškia šiurkščiu, nelygiu ar reikalaujančių pastangų kvėpavimu, kuris gali sukelti peršalimą, kosulį, bronchitą ir pan.

„Kuo daugiau kūdikių stebėjau, tuo svarbesnis darėsi ankstyvas kvėpavimo blokavimas. Kažkokiu būdu diafragmos zona į emocinį ir bioenergetinį diskomfortą reagavo pirmiausiai ir stipriausiai.” (Ibid., 110 psl.). Taigi kūdikio kvėpavimas yra svarbiausias emocinės sveikatos rodiklis, ir bet kokie sutrikimai rodo, kad kažkas yra negerai. Neillas sako: „Gerai prižiūrimo vaiko bruožas yra laisvas, nevaržomas kvėpavimas. Tai rodo, kad jis nebijo gyvenimo” (Op. Cit., 131 psl.).

Libertarinį požiūrį į kūdikių priežiūrą Neillas apibendrina taip: „Savireguliacija reiškia teisę gyventi laisvai, be išorės autoritetų poveikio tiek psichikai, tiek somatikai. Tai reiškia, kad kūdikis maitinasi, kai jaučia alkį, prisilaiko švaros, kai to nori, ant jo niekada nerėkiama ir jis niekada nemušamas, jis visada mylimas ir saugojamas” (Op. Cit., 105 psl.).

Savaime aišku, savireguliacija nereiškia, kad kūdikis paliekamas pats sau, kai ropoja skardžio atbrailos link ar ima žaisti su elektros rozete. Anarchistai neremia sveiko proto trūkumo. Mes suprantame, kad suaugę turi nepaisyti kūdikio valios, kai kalba eina apie fizinį jo saugumą. Neillas sako: „Tik kvailys vaikų kambaryje paliks neuždarytus langus ar atvirą ugnį. Tačiau mūsų mokykloje retkarčiais apsilanko jaunieji savireguliacijos entuziastai, priekaištaujantys dėl laisvės trūkumo, kurį mes sukuriame rakindami laboratorijos spinteles su vaistais ir nuodais ar drausdami žaisti ant gaisrininkų kopėčių. Dėl tokių padangėse skrajojančių laisvės gynėjų iškraipomas ir pradedamas nekęsti visas laisvės judėjimas” (Ibid. 106 psl.).

Vis dėlto libertarinė pozicija nereiškia, jog galima bausti vaiką dėl to, kad jis pateko į pavojingą situaciją. Nėra geriausias variantas ir garsiai rėkti (nebent tai vienintelis būdas sustabdyti nuo nelaimės). Paprasčiausiai pakaks be didelio šurmulio pašalinti pavojų. Neillas pastebi: „Jei tik vaikas nėra protiškai neįgalus, jis netrukus atras, kas jį domina. Be egzaltuotų ar piktų šūksnių jis bus nepaprastai sumanus elgdamasis su įvairiausiais daiktais ir medžiagomis.” (Ibid. 108 psl.) Žinoma, tik tada, kai jis nuo pat pradžių buvo paliktas savireguliacijai ir neišvystė iracionalių antrinių impulsų.

Kokie yra libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžiai?

Laisvo vaiko ugdymas darosi aiškesnis supratus, kaip ugdomi nelaisvi vaikai. Įsivaizduokite tipišką kūdikį, Jonuką Jonaitį, kurio ugdymą A.S. Neillas vaizduoja taip: „Jo natūralios funkcijos kūdikystės periodu buvo paliktos ramybėje. Bet kai tik jis pradėjo ropoti ir žaisti ant grindų, namuose pradėjo skambėti žodžiai „purvinas” ir „bjaurus”, kartu su negailestingomis švaros pamokomis. Kiekvieną kartą, kai jis paliečia savo genitalijas, jo ranka patraukiama ir greit jis šį draudimą susieja su įgytu pasibjaurėjimu išmatomis. Todėl po daugelio metų, kai jis taps prekybininku, jo pokalbių repertuaras susideda iš maždaug vienodo skaičiaus juokelių apie seksą ir tualetą.

Jo auklėjimu daugiausiai rūpinosi giminės ir kaimynai. Motina ir tėvas labiausiai rūpinosi, kad viskas būtų daroma teisingai. Kai ateidavo giminės ar kaimynai, Jonukas turėjo elgtis kaip gerai išauklėtas vaikis. Jis turėjo sakyti „ačiū”, kai dėdė duodavo jam šokoladuką, ir labai atsargiai elgtis prie stalo, nekalbėti, kai kalba suaugę”. („Summerhill”, 97 psl.).

Viskas dar pablogėja Jonukui ūgtelėjus. „Jo smalsumas gyvybės atsiradimu susidūrė su negrabiu melu, kuris buvo toks veiksmingas, kad jo domėjimasis gyvybe ir gimimu pranyko. Melas apie gyvybę susimaišė su baime po to, kai motina užklupo penkiametį Jonuką žaidžiantį genitalinius žaidimus su savo keturmete sesute ir kaimynų mergaite. Gavęs keletą stiprių pliaukštelėjimų per sėdynę (dar pridėjo grįžęs iš darbo tėvas) Jonukas įsisavino, kad seksas yra nepadorus ir nuodėmingas, tai, apie ką net negalima galvoti.“ (Ibid.)

Žinoma, neigiamą žinia apie seksą tėvai nebūtinai perduoda tokiu žiauriu būdu, ypač šiais tariamai šviesiais laikais. Nebūtina vaiko mušti, barti ar mokyti, kad jis susidarytų neigiamą įspūdį apie seksą. Vaikų intuicija labai stipri, todėl žinią „seksas yra blogis” jie įsisavins iš subtilių tėvų užuominų – veido išraiškos, balso tono, nepatogios tylos, tam tikrų temų vengimo ir pan. Paprastas seksualinio smalsumo ir žaidimo „toleravimas” savo psichologiniu efektu stipriai skiriasi nuo pozityvaus teigimo.

Remdamasis klinikiniais stebėjimais, W. Reichas „pirmąją lytinę brandą” priskyrė 3-6 metų vaikams, kai vaiko dėmesys nuo oralinių poreikių patenkinimo persikelia seksualumo, charakterizuojamo įvairiais genitaliniais žaidimais, link. Tėvų užduotis turėtų būti ne tik leisti vaikams žaisti tokius žaidimus, bet ir skatinti juos. „4-5 metų vaiko genitalijos dar nėra pilnai išsivysčiusios. Tuo metu reiktų paprasčiausiai pašalinti kliūtis natūraliam vystymuisi, pereinančiam į visavertį seksualumą. Norint tą pasiekti, turime sutikti, kad egzistuoja „pirmoji lytinė branda”, kad genitaliniai žaidimai yra šios brandos atspindys, kad genitalinio aktyvumo trūkumas yra ligos, o ne sveikatos, kaip buvo manoma anksčiau, požymis, ir kad sveiki vaikai žaidžia pačius įvairiausius genitalinius žaidimus, todėl mes turime juos skatinti, o ne trukdyti.” („Children of the future”, 66 psl.).

Lygiai taip pat, stengdamiesi apsaugoti nuo negatyvių seksualinių nuostatų susiformavimo, niekada neturėtume drausti nuogumo. „Kūdikis turėtų matyti savo tėvus nuogus nuo pat pradžių. Tačiau, kai vaikas bus pasiruošęs suprasti, jam reikėtų pasakyti, kad kai kuriems žmonėms nepatinka žiūrėti į nuogus vaikus ir šalia tokių žmonių jis turėtų vilkėti drabužius.” (Neill „Summerhill”, 229 psl.).

Neillas tvirtina, kad vaikų ne tik negalima mušti ar bausti už genitalinius žaidimus, bet ir apskritai negalima mušti jokiomis aplinkybėmis, nes tai tik įdiegia baimę, padaro vaikus baikščius ir dažnai sukelia fobijas. „Baimė privalo būti visiškai pašalinta – suaugusių baimė, bausmės baimė, atstūmimo baimė, dievo baimė. Baimės apsuptyje klesti tik neapykanta.” (Ibid. 124 psl.).

Baimė paverčia vaikus sadistais. „Daugumos vaikų žiaurumas kyla iš jiems taikyto tėvų žiaurumo. Tas, kas buvo primuštas, negali nenorėti ko nors primušti... Kiekvienas smūgis vaikui verčia jį sadistu troškimuose ar veiksmuose.” (Ibid. 269-271 psl.) Akivaizdu, kad anarchistams tai yra svarbu, nes sadistiniai impulsai sukuria psichologinį pagrindą militarizmui, karui, policijos žiaurumui ir pan. Tokie impulsai, be jokios abejonės, prisideda ir prie troškimo būti hierarchiniu autoritetu, kada sadistiniai impulsai gali reikštis negatyviomis sankcijomis pavaldiniams.

Vaikų mušimas yra ypač niekšingas, nes taip suaugę išlieja savo neapykantą, neviltį ir sadizmą ant tų, kurie negali apsiginti. Toks žiaurumas, žinoma, visada pateisinamas racionaliais išvedžiojimais, pvz., „man skauda daugiau nei tau”, arba pateisinamas moraliniais terminais: „nenoriu, kad mano berniukas būtų skystablauzdis”, „noriu, kad jis būtų pasiruošęs rūstiems gyvenimo išbandymams”, „mušu savo vaiką, nes ir mane tėvai mušė, todėl gavau iš to velniškai gerą pamoką”. Tačiau, nežiūrint tokios racionalizacijos, bausmė visada yra tik neapykantos aktas. Į šią neapykantą vaikas reaguoja tėvų neapykanta, po to – fantazijomis, kaltės jausmu ir slopinimu. Pavyzdžiui, vaikas gali galvoti apie tėvo mirtį, o tai tuojau pat sukelia kaltės jausmą, ir tokiu būdu įvyksta slopinimas. Dažnai bausmės sukelta neapykanta pavirsta į, atrodo, tolimas nuo tėvų fantazijas apie milžino nužudymą – tai visada buvo populiaru vaikų tarpe, nes milžinas atitinka tėvą. Akivaizdu, kad tokių fantazijų sukurtas kaltės jausmas labai parankus religijoms, kurios žada „nuodėmių” atpirkimą. Todėl nieko keisto, kad tokios religijos yra seksualiai neigiamos moralės ir griežto vaikų ugdymo skatintojos, nes tai garantuoja joms nuolatinį naujų tikinčiųjų srautą.

Tačiau blogiausia, kad bausmės kuria „probleminius vaikus”. Taip yra todėl, kad su kiekvienu pliaukštelėjimu tėvai sukelia vis daugiau ir daugiau neapykantos (kartu su nykstančiu pasitikėjimu žmonėmis), kuri pasireiškia vis blogesniu elgesiu, o tai vėl prašosi bausmių, ir taip ratas įsisuka. Ir priešingai, „save reguliuojančiam vaikui nereikalingos jokios bausmėsm ir jis išvengia šio neapykantos rato. Jis niekada nebaudžiamas ir jam nereikia elgtis blogai. Jam nėra reikalo meluoti ar laužyti daiktus. Jo kūnas niekada nebuvo vadinamas nepadoriu ar nuodėmingu. Jam nereikia maištauti prieš autoritetą ar bijoti savo tėvų. Paprastai jis patirs pykčio priepuolius, bet jie bus trumpalaikiai ir nepavirs neurozėmis.” (Ibid. 166 psl.).

Galėtume pateikti daugiau praktinių libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžių, bet kol kas pasitenkinsime jau išvardytais. Taigi esminiai libertariniai principai yra tokie:

– Atsisakykit autoritarizmo, moralizmo ir noro „pataisyti” arba „civilizuoti” vaikus.

– Leiskite jiems būti savimi, nenukreipkit jų „tinkama” linkme, nepapirkinėkit, negąsdinkit, neįtikinėkit, neskaitykit paskaitų ir kaip nors kitaip neverskit jų ką nors daryti..

– Nesiimkite jokių priemonių, nebent vaikas, išreikšdamas savo „laisvę”, pradeda riboti kitų laisvę. Tokiu atveju paaiškinkite, kas tokiuose veiksmuose yra blogai ir niekada mechaniškai nebauskite.

Žinoma, tai yra radikalus požiūris, ir tik keli tėvai bus pasiryžę jo laikytis. Tačiau gana keista, kai žmonės, save vadinantys libertarais politikoje ir ekonomikoje, šeimoje elgiasi visai kitaip – taip, lyg toks elgesys neturėtų gilesnių socialinių pasekmių! Visdėlto yra ir daugybė vaikų laisvės priešininkų, kurie išsako ir nemažai kaltinimų libertariniam vaikų ugdymui. Kituose skyriuose aptarsime kai kuriuos iš dažniau pasitaikančių kaltinimų.

Jei vaikai nieko nebijos, kaip jie galės būti geri?

Bausmės baime šiame ar kitame pasaulyje besiremiantis paklusnumas nėra gėris, greičiau tai bailumas. Tikroji moralė (pagarba sau ir kitiems) atsiranda iš patirtimi paremto vidinio įsitikinimo. Ji negali būti primesta per baimę. Ji negali ir rastis iš vilties gauti atlygę, pvz., tikintis patekti į rojų, nes tai yra paprasčiausias papirkinėjimas. Kaip jau kalbėjome anksčiau, jei vaikui nuo pat pirmos gimimo dienos bus suteikiama kuo daugiau laisvės ir jis nebus verčiamas prisitaikyti prie tėvų lūkesčių, jis savaime išmoks esminių socialinio elgesio principų – švaros, mandagumo ir pan.

Mokytis jiems turi būti leista savo tempu, kiekvienoje natūralaus augimo stadijoje, o ne tada, kai tėvams atrodo reikalinga. Tai, kas yra „natūralu” kiekvienam augimo periodui, turi būti atrasta stebint, o ne iš anksto nustatant pagal savo įsivaizdavimą.

Ar galima išmokyti vaiką švaros nebaudžiant jo už purvinus rūbus? Daugelio psichologų nuomone, tai ne tik įmanoma, bet ir gyvybiškai svarbu psichinei vaiko savijautai, nes bausmė sukuria nuolat slopinamą domėjimąsi kūno funkcijomis. W. Reichas ir A. Lowenas įrodė, kad, pvz., įvairios maniakinės neurozės gali būti susietos su bausmėmis, taikytomis mokantis naudotis tualetu. Šunys, katės, arkliai ir karvės neturi jokių kompleksų, susietų su ekskrementais. Vaiko kompleksai atsiranda dėl mokymo metodo.

A. S. Neillas pastebi: „Kai mama sako „purvinas”, „bjaurus” ar „fu, fu”, atsiranda teisingumo ir neteisingumo elementas. Klausimas tampa moralinis, o turėtų likti fizinis”. Jis mano, kad klaidinga vadinti purvinu vaiką, mėgstantį žaisti fekalijomis. „Teisinga būtų jo dėmesį perkelti nuo išmatų į žemę ar molį. Tokiu būdu, jis lavins savo pomėgį be slopinimo. Jis patenkins savo susidomėjimą ir todėl po kiek laiko šis domėjimasis dings” („Summerhill”, 174 psl.).

neill reich
W. Reichas ir A.S. Neillas

Lygiai taip pat skeptikai abejoja, ar vaikas be bausmės baimės gali išmokti sveikai maitintis. Atsakymą galima rasti atlikus paprastą eksperimentą. Paruoškite stalą su pačiu įvairiausiu maistu – saldainiais ir ledais, grūdėta duona, salotomis, daigintais grūdais ir pan. Leiskite vaikui visiškai laisvai pasirinkti ką valgyti, jis gali visiškai nevalgyti, jei nejaučia alkio. Vaikas maždaug po savaitės pradės rinktis sveiką maistą, po to, kai patenkins draudžiamo ar ribojamo maisto troškimą. Toks yra „pasitikėjimo prigimtimi” pavyzdys. Deja, „mokymas” teisingai valgyti itin išsikerojęs mūsų visuomenėje, o vaiko laisvės idėja menkai suvokiama ir retai taikoma.

Klaidingas ir griežtos drausmės šalininkų teiginys, kad vaiką reikia versti gerbti kitų nuosavybę, nes tokiam auklėjimui visada aukojamas vaiko laikas, skirtas žaidimams. Vaikystėje reikia žaisti, o ne „ruoštis suaugusiojo gyvenimui”. Vaikai, beje, tą intuityviai nujaučia ir taip daro. Libertarai mano, kad pagarbos kito nuosavybei jausmą vaikas turi išsiugdyti savarankiškai. Tai reiškia, kad jis nebus baramas ar baudžiamas už daiktų laužymą ar gadinimą. Tada vaikystės abejingumą nuosavybei pamažu pakeis natūrali pagarba.

Skeptikai anksčiau ar vėliau paklaus: „Argi nereikia bausti bent jau už vagystę?”. Dar kartą pakartosime: atsakymas glūdi tikėjime prigimtimi. Sąvokos „mano” ir „tavo” yra atėjusios iš suaugusių pasaulio, augantis vaikas natūraliai jas supras, bet ne anksčiau. Tai reiškia, kad normalus vaikas „vogs”, nes jis į „vagystę“ žiūri visai kitaip. Jis paprasčiausiai stengiasi patenkinti savo kolekcionavimo pomėgį ar nuotykio troškimą. Nuosavybę taip stipriai sureikšminusioje visuomenėje tėvams, be jokios abejonės, nėra lengva atsispirti socialiniam spaudimui bausti vaiką už „vagystę”. Tačiau atlygis už pasitikėjimą bus vaikas, kuris vėliau išaugs į sveiką žmogų, natūraliai, o ne dėl baimės būti nubaustam, gerbiantį kitų nuosavybę.

Bet kaip vaikai gali išmokti etikos, jei jie auga nebaudžiami, be suvaržymų ir religinių instrukcijų?

Dauguma tėvų tiki, kad svarbiausia rūpintis etinių ir moralinių vertybių mokymu, kad be tokio mokymo vaikas užaugs „mažu laukiniu gyvuliuku”, veikiančiu tik pagal savo užgaidas ir visiškai negalvojančiu apie kitus. Ši idėja atsiranda iš to fakto, kad dauguma žmonių mūsų visuomenėje bent jau pasyviai mano, kad žmogus iš prigimties yra blogas – jei jo „neišmokysi” būti geru, jis bus tingus, piktas, smurtaus ir net žudys. Žinoma, tai iš esmės yra „prigimtinės nuodėmės” idėjos tąsa. Dėl šios plačiai paplitusios dogmos beveik visi suaugę mano, kad „pagerinti” vaiką yra jų prievolė.

Tačiau libertarai psichologai mano, jog prigimtinė nuodėmė neegzistuoja. Daug tiksliau būtų sakyti, kad egzistuoja „prigimtinė dorybė”. Kaip jau minėjome, W. Reichas nustatė, kad iš išorės primesta griežta moralė, kurdama grubius ir iškreiptus antrinius impulsus, pati tampa nemoralaus elgesio priežastimi. A. Neillas: „Aš pastebėjau – kai tik sugriaunu „blogo“ berniuko kadaise gautas moralines instrukcijas, jis tampa „geru“ berniuku” („Summerhill”, 250 psl.).

Nesąmoningas prigimtinės nuodėmės pripažinimas kokia nors forma yra pagrindinis bažnyčių įrankis privilioti tikinčiuosius, nes žmonės, tikintys, kad gimė „nuodėmingi”, jaučia stiprų kaltės jausmą ir atpirkimo poreikį. Todėl A. Neillas tėvams pataria pašalinti bet kokį kaltės atpirkimo poreikį sakant vaikui, kad jis gimė geras, o ne blogas. Tai padės jiems išvengti gyvenimą neigiančių religijų įtakos.

W. Reichas teigia, kad bažnyčia, kaip institucija, įtakodama jaunimo seksualumą, daro milžinišką žalą sveikatai („Children of the future”, 217 psl.). Cituodamas etnologinius tyrimus. jis pastebi: „Primytiviose bendruomenėse, kuriose žmonės gyvena malonumą teikiantį ir neiškraipytą seksualinį gyvenimą, tarp vyrų ir moterų nėra seksualinių nusikaltimų, perversijų, grubumo. Išprievartavimai net neįsivaizduojami, nes jų visuomenėse tam nėra jokio poreikio. Jų seksualinė veikla teka normaliais, gerai sutvarkytais kanalais, kurie bet kuriam kunigui keltų pasipiktinimą ir baimę. Suvaržytas, asketiškas jaunimas ir apkalbinėjančios, mušančios vaikus moterys šiose primityviose visuomenėse neegzistuoja. Jiems patinka žmogaus kūnas, jie patiria malonumą dėl jo seksualumo. Jie nesupranta, kodėl jauni vyrukai ir merginos negalėtų mėgautis savo seksualumu. Kai tik į jų gyvenimus įsiveržia asketizmas, šventeiviška painiava ir bažnyčia, kuri kartu su „kultūra” atneša ir išnaudojimą, alkoholį bei sifilį, jie pradeda kentėti kaip ir mes. Jie ima gyventi „moralų” gyvenimą, t.y. slopinti savo seksualumą, ir vis labiau grimzti į seksualinio sielvarto būseną. Tuo pat metu jie tampa seksualiai pavojingi. Pasireiškia sutuoktinių žmogžudystės, seksualinės ligos ir visokio plauko nusikaltimai.” ( Ibid., 193 psl.).

Jei mūsų visuomenėje būtų plačiai taikomi libertariniai vaikų ugdymo metodai, tokių nusikaltimų skaičius žymiai sumažėtų. Tai gana svarbu anarchistams, kurie dažnai klausinėjami kaip išvengti nusikaltimų anarchistinėje visuomenėje. Atsakymas toks: jei žmonės nebūtų slopinami vaikystėje, nusikaltimų būtų gerokai mažiau. Visų pirma, nesusiformuotų asocialų elgesį lemianti antrinių impulsų struktūra. Kitaip tariant, vadinamosios nusikaltimų problemos sprendimas slypi ne policijos, įstatymų skaičiaus didinime ar grįžime prie griežtų „tradicinių šeimos vertybių”, kaip norėtų konservatoriai, o priešingai – atsisakyme nuo tokių vertybių.

Yra ir kitų problemų, susijusių su religijų diegiamu moralizmu. Viena jų – neapykantos skiepijimas. „Jei vaikui sakoma, kad tam tikri dalykai yra nuodėmingi, jo meilė gyvenimui virsta neapykanta. Kai vaikas laisvas, jis niekada negalvoja apie kitą vaiką kaip nuodėmingą.” (Neill, Op. Cit., 245 psl.) Nuo idėjos, kad kai kurie žmonės yra nusidėjėliai, tėra tik mažas žingsnelis iki minties, kad kai kurios žmonių klasės ar rasės yra daugiau „nuodėmingos” nei kitos, o tai kartu su užslėptu pykčiu ir sadistiniais impulsais, sukurtais ankstyvojo moralistinio auklėjimo, veda į prietarus, diskriminaciją ir mažumų persekiojimą.

Dar vienas religinio mokymo pavojus yra gyvenimo baimė. „Religija vaikui dažniausiai reiškia vien baimę. Dievas yra galingas vyras su skylėtais akių vokais, todėl jis mato tave visur ir visada. Vaikui tai dažnai reiškia, kad dievas mato ir tai, kas daroma po lovos apklotu. Įdiegti baimę vaikui yra pats bjauriausias iš visų nusikaltimų. Pasakęs „ne” gyvenimui, vaikas tampa nepilnavertis, tampa bailys.” (Ibid., 246 psl.) Tie žmonės, kurie buvo gasdinami, kad po mirties pateks į pragarą, niekada visiškai nebeišsivaduos nuo neurotinio nerimo dėl savo saugumo. Tokie žmonės langvai tampa valdančiųjų propagandos, spekuliuojančios jų materialiniu nesaugumu, taikiniu.

Kaip laisvas vaikas išmoks nesavanaudiškumo?

Vaiko savireguliacijos priešininkai tvirtina, kad nesavanaudiškumo galima išmokyti tik bausmėmis ir įtikinėjimais. Tačiau tokie įsitikinimai kyla iš netikėjimo prigimtimi ir atitinka vyraujantį požiūrį, kad prigimtis yra tik „žaliava”, iš kurios žmonės pagal savo norus formuoja žmogiškąsias būtybes. Libertarų požiūriu nesavanaudiškumas formuojasi tam tikru laikotarpiu, šis procesas vyksta pasibaigus vaikystei. Iš pradžių vaikai būna egoistai, paprastai iki lytinės brandos pradžios, ir iki to momento neturi gebėjimų susitapatinti su kitais.

„Reikalauti nesavanaudiškumo iš vaiko yra klaidinga. Kiekvienas vaikas yra egoistas ir pasaulis priklauso jam. Kai jis turi obuolį, jo vienintelis noras yra jį suvalgyti. Motina, skatinanti pasidalinti obuoliu su mažuoju broliuku, tik sukels neapykantą broliui. Altruizmas atsiranda vėliau, natūraliai, jei tik vaikas nebuvo mokomas būti nesavanaudžiu. Tikriausiai altruizmas neatsiras niekada, jei vaikas buvo verčiamas būti nesavanaudžiu. Slopindama vaiko savanaudiškumą, motina įtvirtina savanaudiškumą visam laikui.” (Neill, Op. Cit. 250-251 psl.)

Nepatenkinti norai (kaip ir visi „nebaigti reikalai”) toliau gyvuoja pasąmonėje. Taigi per stipriai spaudžiami, „mokomi” būti nesavanaudžiais vaikai nesąmoningai, nors išoriškai ir prisitaikydami prie tėvų poreikių, slopins dalį savo tikrų, savanaudiškų norų, or šie užslopinti vaikiški troškimai pavers žmogų savanaudžiu (greičiausiai ir neurotiku) visam gyvenimui. Dar daugiau: sakyti vaikui, kad tai, ką jis daro, yra „bloga” ar „neteisinga”, yra tas pats, kas mokyti jį neapkęsti savęs. Psichologijoje gerai žinomas dėsnis, kad nemylintys savęs žmonės negali mylėti kitų. Todėl moralinės instrukcijos, nors ir stengiasi išvystyti altruizmą bei meilę kitiems, iš tikro pasiekia visiškai priešingus rezultatus.

„Nesavanaudiško” vaiko (ir suaugusiojo) formavimo pastangos stabdo vaiko asmenybės ir gebėjimo lavinti savo paties gebėjimus (ypač kritinio mąstymo). E. Frommas: „Būti nesavanaudžiu reiškia atsisakyti savo norų prisitaikant prie turinčių autoritetą norų. Be to, tai reiškia: „nemylėk savęs”, „nebūk savimi”, pasišvesk kažkam svarbesniam nei tu pats, išorinei galiai ar jos vidiniam pasireiškimui – „pareigai”. „Nebūk savanaudžiu” tampa vienu galingiausių ideologinių ginklų slopinant gaivališkumą ir laisvą asmenybės vystymąsi. Šio šūkio slegiamas žmogus privalo aukoti viską ir visiškai paklusti, nes vien tarnaudamas kažkam kitam, o ne pačiam asmeniui, jis yra „nesavanaudis” („Man for himself”, 127 psl.)

Toks „nesavanaudiškumas” idealiai tinka „tipiškų piliečių” ir savanorių vergų, dirbančių už atlygį. kūrimui. Jis itin nepalankus anarchistų ar tiesiog besilavinančių asmenybių formavimui. Nenuostabu, kad M. Bakuninas sveikino maišto poreikį ir matė jame žmogaus progreso esmę! E. Frommas pastebi, kad savanaudiškumas ir savimeilė „yra toli gražu ne tas pats, greičiau visiškai priešingi dalykai”, kad „savanaudžiai žmonės negali mylėti kitų... ir savęs” (Op. Cit. 131 psl.) Individai, nemylintys nei savęs, nei kitų, bus labiau linkę atsiduoti hierarchijai, nei tie, kurie myli save ir rūpinasi savo bei kitų gerove. Taigi prieštaringa kapitalizmo prigimtis su prieštaringomis aliuzijomis į savanaudiškumą ir nesavanaudiškumą gali būti suprantama kaip fenomenas, besiremiantis meilės sau pačiam trūkumu. Trūkumu, kuris skatinamas vaikystėje. Libertarai apie tai turėtų žinoti ir su tuo kovoti.

 Iš tikro, suaugusiųjų potraukis „mokyti vaikus nesavanaudiškumo” dažnai tėra suaugusiųjų galios poreikio išraiška. Kai tik tėvams kyla noras primesti savo nurodymus vaikams, jie turėtų paklausti savęs, ar šis impulsas neatsiranda iš savanaudiškumo ir noro tapti galingu. Kultūrinė aplinka stipriai sąlygoja mus galios prieš kitus ieškojimui. Kas galėtų būti patogiau už po ranka esantį mažą, silpną žmogutį, kuris negali pasipriešinti tavo galios troškimui?

Vietoje to, kad dalintų nurodymus, libertarai tiki natūraliu socialinio elgesio vystymusi, kuris prasidės po to, kai kitų žmonių nuomonė taps svarbi pačiam vaikui. „Kiekvienas siekia geros šalia esančių žmonių nuomonės apie save. Jei tik kokios nors kitos išorinės jėgos neverčia vaiko elgtis asocialiai, jis natūraliai nori elgtis taip, kad į jį būtų žvelgiama palankiai, bet šis palankaus vertinimo noras atsiranda tik tam tikru jo gyvenimo momentu. Tėvų ir mokytojų pastangos dirbtinai pagreitinti šį procesą daro vaikui nepataisomą žalą.” (Neill, Op. Cit. 256 psl.)

Todėl tėvai turi leisti vaikui būti „savanaudžiu”, „nesidalinti” ir vaikystės metu laisvai pasiduoti savo vaikiškiems interesams. O kai šie interesai kertasi su socialiniais interesais (pvz., kaimynų nuomone), pirmenybė turėtų būti atiduodama asmeniniams interesams. Visi tarpasmeniniai interesų konfliktai turėtų būti tapti kilnumo ir atsižvelgimo į kitų nuomonę pamokomis. Tik tokiu būdu vaikas išlavins savo asmenybę. Taip elgdamiesi jie pradės suprasti kitas asmenybes, tai bus pirmasis žingsnis lavinant tarpusavio pagarba besiremiančias etines nuostatas.

Ar tai, ką jūs vadinate „libertariniu vaikų ugdymu”, nėra tik kitas vaikų gadinimo būdas?

Ne. Šis kaltinimas nepaiso skirtumų tarp laisvės ir jos apribojimų. Laisvo vaiko auklėjimas nereiškia, kad leisime jam mus trypti, nereiškia, kad niekada nesakysime „ne”. Tiesa, kad laisvi vaikai niekada nebaudžiami, neveikiami neracionalių autoritetų ar moralinių įtikinėjimų, bet jie nėra „laisvi” pažeisti kitų teises. „Disciplinuotoje šeimoje vaikai neturi teisių. Apleistoje šeimoje vaikai turi visas teises. Teisingoje šeimoje vaikai ir suaugę turi lygias teises. Leisti vaikui viską daryti pagal save, bet kitų sąskaita, yra blogai pačiam vaikui, o blogas vaikas yra ir blogas pilietis.” (Neill, “Summerhill”, 107, 167 psl.)

Tarp tėvų ir vaikų valios neišvengiamai iškils konfliktai, todėl teisingiausias būdas juos spręsti būtų ieškoti kokių nors kompromisinių sprendimų. Sprendžiant tokius konfliktus būtų nesveika pasinaudoti savo autoritarine drausme arba suteikti vaikui visišką socialinę laisvę be jokių apribojimų. Libertarų psichologai teigia, kad vaikui nedaroma jokia žala primygtinai reikalaujant gerbti kitų asmenų laisves. Priešingai, žala neišvengiama, kai pasitelkiamas moralizmas, t. y. vartojamos tokios sąvokos, kaip „blogas”, „bjaurus”, ar “purvinas”, kurios skatina kaltės jausmą.

Todėl nereikėtų kalbėti, kad laisvi vaikai daro ką tik nori. Laisvė reiškia darymą to, kas tik patinka, kol tokie veiksmai nepradeda pažeisti kitų žmonių laisvių. Todėl yra didelis skirtumas tarp draudimo mėtyti akmenis į kitus ir liepimo mokytis geometrijos. Akmenų mėtymas pažeidžia kitų teises, o geometrijos mokymasis yra vien tik vaiko reikalas. Tas pats galioja ir verčiant vaiką valgyti su šakute, o ne pirštais, sakyti „prašom” ir „ačiū”, susitvarkyti kambarį ir pan. Prastos manieros ir netvarka gali erzinti suaugusius, bet tai nepažeidžia jų teisių. Kas nors gali pasakyti, kad suaugusieji turi „teisę” vengti susierzinimo, kurį sukelia vaiko veiksmai, bet tai būtų tik priedanga autoritarizmui, atimant visą turinį iš vaiko teisių idėjos.

Kaip jau minėta, visiškos laisvės vaikui suteikimas nereiškia, kad jiems bus leidžiama sukelti pavojų savo fizinei sveikatai. Pavyzdžiui, sergančiam vaikui nėra reikalo leisti rinktis: eiti į kiemą ar gerti paskirtus vaistus. Tas pats galioja ir išsekusiam bei pervargusiam vaikui, kai akivaizdu, kad jam reikia miego. Tokios būtino autoritariškumo formos puikiai dera su idėja, kad vaikas turi gauti tiek atsakomybės, kiek jis gali pakelti pagal savo amžių. Tik tokiu būdu vaikas išsiugdys pasitikėjimą savimi. Be to, tėvams itin svarbu suprasti savo pačių motyvus sprendžiant, kiek atsakomybės duoti vaikui. Pvz., perkant vaikams drabužius, tėvai dažniausiai rūpinasi, kad jų mažasis Tomukas gali pasirinkti rūbus, kurie netinkamai atspindės jų socialinę padėtį.

Kalbant apie tuos, kurie „discipliną” šeimoje tapatina su „klusnumu”, reikia pasakyti, kad klusnumas dažniausiai reikalingas suaugusiųjų galios poreikiui patenkinti, Savireguliacija reiškia, kad su vaikais nežaidžiami tokie galios žaidimai. Jokių pakeltu balsu sakomų frazių „Tu darysi taip, kaip aš noriu, nes kitaip...“!

Nors libertarų šeimose ir nėra šio iracionalaus bei siekiančio valdyti autoritarizmo, vis dar išlieka tam tikra autoritarizmo rūšis, kurią būtų galima pavadinti suaugusiųjų apsauga, rūpesčiu, atsakomybe ir primygtiniu reikalavimu laikytis žmogaus teisių. „Toks autoritetas kartais reikalauja paklusnumo, o kartais pats paklūsta. Galiu pasakyti savo dukrai: „Negali neštis to purvo ir vandens į mūsų svetainę”. Tai yra tas pats, jei ji pasakytų: „Tėti, išeik iš mano kambario. Nenoriu, kad tu čia būtum”. Ir šiam norui aš, žinoma, paklusiu be jokių prieštaravimų.” (Neill, Op. Cit. 156 psl.) Todėl, libertarų namuose bus „tvarka”, bet ji saugos kiekvieno šeimos nario asmenines teises. 

Laisvų vaikų ugdymas nereiškia, kad jiems bus duodama daugybė žaislų, pinigų ir pan. W. Reicho sekėjai tvirtina, kad vaikas neturi gauti visko, ko jis nori, kad geriau duoti mažiau, nei per daug. Šiandieniniai tėvai, nuolat bombarduojami reklaminių pasiūlymų, dažniausiai duoda vaikams daug daugiau nei reikia, todėl vaikai nustoja vertinti dovanas ir retai vertina savo turimus dauktus. Tas pats galioja pinigams. Jei jų gaunama per daug, tai gali pakenkti vaiko kūrybiškumui ir žaidimams. Jei vaikas negauna daug žaislų, jis patirs džiaugsmą gamindamasis žaislus iš parankinių medžiagų. Psichologai pastebi, kad tėvai, duodantys per daug dovanų, tokiu būdu bando kompensuoti meilės savo vaikams trūkumą.

Atlygis vaikams yra mažiau pavojingas nei bausmė, bet ir jis gali pakenkti vaiko moralei. Taip yra visų pirma todėl, kad atlygis nėra reikalingas ir, kaip įrodė keletas psichologinių studijų, dažnai mažina kūrybiškumą ir motyvaciją. Kūrybiški žmonės dirba dėl kūrybos malonumo. Finansinis suinteresuotumas nėra esminis (būtinas) kūrybiniam procesui. Antra, atlygis perteikia klaidingą žinią, kad neverta daryti veiksmą, už kurį galima susilaukti atlygio, vien dėl malonumo, susijusio su gamybos ir kūrybos veikla. Ir, trečia, atlygis stiprina blogiausias konkurencinės sistemos puses ir veda prie požiūrio, kad visuomenei reikalingai veiklai žmones motyvuoja vien pinigai.

Čia tik keli pasvarstymai apie laisvų ir „sugadintų” vaikų auklėjimą. Iš tikro vaikus tiesiogiai gadina bausmės ir drausmė namuose, kai griaunama vaikystės laimė ir kuriamos iškreiptos asmenybės. Suaugusios drausminio auklėjimo aukos kentės nuo vieno ar kelių antisocialių antrinių impulsų, tokių kaip sadizmas, griovimo poreikis, godumas, seksualinės perversijos, paslėptas įniršis ir baimė. Pasąmoninis tokių impulsų egzistavimas sukelia nerimą, nuo kurio ginamasi įtemptų raumenų, „šarvų” sluoksniais, o tai žmogų paverčia nelanksčiu, susierzinusiu, kandžiu ir jaučiančiu vidinę tuštumą. Tokiomis sąlygomis žmogus lengvai pasiduoda kapitalistiniam mitui apie supervartojimą, žadantį, kad pinigai ir įsigyti daiktai leis jam užpildyti vidinę tuštumą.

Neurotiškai „šarvuotas” žmogus linkęs ieškoti atpirkimo ožio, kuriam galėtų suversti kaltę dėl savo paties nerimo ir susierzinimo, ant kurio galima būtų išlieti visą savo įniršį. Reakcingi politikai puikiai žino, kaip panaudoti valdančio elito interesams tarnaujančią propagandą ir nukreipti tokius impulsus prieš mažumas ar „priešiškas tautas”. Pagarba autoritetams ir drausminio ugdymo sukelti sadistiniai impulsai paprastai sukuria paklusnią/autoritarinę asmenybę, kuri aklai paklūsta viršininko įsakymams šeimoje, valstybinėje biurokratijoje ar korporacijoje. Tokiu būdu „tradicinė” (autoritarinė, drausminga, patriarchalinė) šeima yra būtinas autoritarinės civilizacijos pagrindas, perduodantis atitinkamas socialines blogybes iš kartos į kartą. Irvingas Staubas savo knygoje „Blogio šaknys” kalbėdamasis su SS kariškiais, bandė išsiaiškinti, kaip tariamai „normalūs” žmonės galėjo daryti tokius negailestingus smurto veiksmus. Jis atskleidė, kad jie dažniausiai buvo kilę iš autoritarinių ir disciplinuotų šeimų.

Vertė RB

Visas tekstas anglų kalba: www.infoshop.org

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija