Alternatyvaus švietimo teorija

Alexander Sutherland NeillAlexanderis Sutherlandas Neillas, škotų pedagogas ir filosofas, įkūrė tarptautinę mokyklą "Summerhill", kurios idėjos ir darbo principai prieštaravo visiems tradiciniams ugdymo kanonams: joje nebuvo jokios disciplinos. Neillas tikėjo įgimtu vaikų gerumu ir siekė išlaisvinti juos iš visuomenės, kuri slopina natūralius vaiko impulsus, problemų.

Neillas gimė 1883 m. spalio 17 dieną Škotijoje pradinių klasių mokytojų šeimoje. Atmosfera jo šeimoje buvo autoritarinė. Tėvas buvo valdingas ir kietas žmogus, baudė vaikus fizinėmis bausmėmis. Aleksandras ne itin domėjosi mokslais, labiau buvo linkęs žaisti bei svajoti. "Šis vaikis - katastrofa", - sakė Neillo tėvas apie savo sūnų. "Jis turi tapti mokytoju", - buvo įsitikinusi jo motina.

Baigęs anglų literatūros kursą Edinburgo universitete, Neillas keletą metų mokytojavo valstybinėse mokyklose. 1921 m. kartu su šokių mokytoja Kristina Ber Drezdene, Vokietijoje, jis sukūrė tarptautinę mokyklą. 1923 metais mokykla persikėlė į Zontarbergą Austrijoje, bet buvo beveik iškart uždaryta dėl netradicinių metodų, kurie sukėlė vietinės valdžios nepasitenkinimą.

1924 metais Neillas ir Lilian Noistatter, jo pirmoji žmona, perkėlė mokyklą į Angliją - Laim Ridžerse, Lamanšo pakrantėje, jie įkūrė "Summerhill" (angl. - vasaros kalva, nes mokykla buvo ant kalvos). Vėliau mokykla vėl išsikraustė - šįkart į Leistoną, Safolko grafystę. Po Lilianos mirties Neillas vedė Edną May Wood, su ja susilaukė dukters Zojos (Zoe Redhead), kuri vėliau perėmė vadovavimą mokyklai.

Dėl vaikų laimės ir laisvės

A. Neillo idėjos gimė iš moderniosios pedagogikos bei buvo įkvėptos psichologijos tėvų - Freudo, Adlerio, Reicho. Tai buvo revoliucinė teorija, kuri stojo į kovą su tradiciniais autoritariniais švietimo kanonais. Idėja, kuria pagrįsta šios mokyklos filosofija, yra ne "kaip adaptuoti vaiką prie mokyklos", bet visiškas disciplinos nebuvimas. Čia nėra dorinio ugdymo ir tikybos mokymo. Neillas tikėjo įgimtu vaikų gerumu.

Pamokos "Summerhille" neprivalomos, tvarkaraštis egzistuoja tik mokytojams. Nieko autoritarinio. Mokyklinių egzaminų nėra, bet jeigu mokinys nusprendžia, kad jam reikia pasiruošti universitetui, mokytojų taryba jam padeda. Dėl savanoriškumo principo egzaminams pasiruošiama greičiau. Šeštadieniais mokykloje vyksta bendras susirinkimas, jame kuriamos - arba atmetamos - bendros mokyklinės taisyklės. Sprendimai priimami kartu balsuojant mokytojams ir mokiniams.

Neillas rašė: "Nesu žmogus, kuris aktyviai propaguoja visuomenės permainas: aš galiu tik pabandyti įtikinti visuomenę, kad būtina atsikratyti neapykantos, bausmių metodų ir mistikos."

"Summerhillas" yra mokykla, kuri siekia suderinti mokyklinį švietimą ir asmenybės savireguliaciją. Neillas specialiai nestudijavo psichologijos mokslo, jis tik surinko į vieną vietą psichologų idėjas, kurios jam atrodė svarbios. Jo filosofiniai įsitikinimai buvo patirties ir psichologijos derinys.

Ugdomojo eksperimento "Summerhille" atspirties taškas buvo bandymas sukurti naują kartą, išlaisvintą nuo visuomenės, kuri slopina natūralius vaiko impulsus, problemų. Neillas akcentavo, kad atsisakius "dorinio ugdymo", problemiški mergaitės ir berniukai atgauna savo turėtą įgimtą gerumą, jų charakteris įgauna pozityvią raidą, jie išsilaisvina nuo kaltės ir neapykantos jausmų.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje Neillas perskaitė psichologo Wilhelmo Reicho knygą "Charakterio analizė" ir suprato, kad jo mintys sutampa su autoriaus mintimis. Reichas padarė didžiulę įtaką Neillo sampratai apie asmenybę.

"Agresija - auklėjimo padarinys"

Reichas teigė, kad žiaurūs, agresyvūs charakterio bruožai yra autoritarinio ugdymo ir seksualinio slopinimo rezultatas. Žmogus bijo savo paties seksualumo, o tai galiausiai atveda prie bet kokio malonumo baimės. Reicho nuomone, emocijų slopinimas sukuria žmogui fizinius bei psichinius šarvus, kuriuos jis naudoja apsiginti ir kovoti su baime. Šarvai pradedami formuoti vaikystėje kaip atsakas į apribojimus, primetamus vaikui. Jie tampa pagrindiniu mechanizmu vaikui adaptuotis aplinkiniame pasaulyje. Šarvai yra tarsi užkardas, saugantis nuo skausmo, bet jie turi tendenciją likti ir po to, kai kančios, nuo kurių jie skirti gintis, liaujasi.

Troškimas apsiginti nuo blogio kyla iš psichikos, kuri būgštauja, kad skausmas sugrįš. Net ir tuomet, kai kančia pasitraukia, šarvai lieka ir netgi tampa kietesni ne tik psichiniu bei mentaliniu atžvilgiu - ypač akivaizdžiai tai pasireiškia raumenų įtampa krūtinės ląstos, diafragmos, sprando, pečių, stuburo ir dubens srityse. Psichoanalizė parodė, kad seksualiniai instinktai būdingi jau mažam vaikui, jie prisideda prie žmogaus charakterio formavimosi.

Seksualinis smalsumas paprastai prasideda trečiaisiais gyvenimo metais ir pasireiškia domėjimusi fiziniais vyro ir moters skirtumais, taip pat skirtingo amžiaus žmonių skirtumais. Šis susidomėjimas nėra ryškus - tai tik vaikiškas smalsumas. Anot Neillo, apie seksualumą su vaikais reikia kalbėti visiškai atvirai kaip apie natūralų dalyką. Jis sakė, kad šeima daro daug įtakos žmogaus seksualumui formuotis. Jo paties tėvas buvo kalvinistas, tuose reikaluose labai griežtas: kūniški malonumai jam buvo kai kas nešvaraus ir amoralaus.

Pasak Neillo, kad vaikai užaugtų žmonėmis, gebančiais mylėti ir jausti malonumą, būtina, kad jie išmoktų patys valdyti savo seksualinius instinktus. Jeigu mažiems vaikams nebūtų draudžiama susipažinti su savo seksualumu, visuomenėje nebūtų tiek prislėgtų žmonių ir sadistų. Intymi meilė mus supa visur, ką jau kalbėti apie filmus, romanus, reklamą... Seksas reikšmingas mūsų gyvenime, o tie, kurie negeba mylėti natūraliu būdu, susitaiko su tuo, kad stovi nuošalėje ir stebi kažkieno išfiltruotas istorijas apie meilę filmuose arba knygose.

Nuo ko gelbėjam vaikus?

Anot Neillo, dauguma tėvų įsitikinę, kad išsilavinimas tarnauja moralinėms vertybėms, ir bijo, kad jeigu neugdysi jų "dorovės", tai jie užaugs laukiniai, nesutramdomi ir nepaisantys kitų žmonių. Šios mintys kyla iš krikščioniškojo tikinimo, kad vyras bei moteris iš prigimties nuodėmingi ir turi išmokti būti dorybingi, antraip esą jų sielos bus prarastos.

Bažnyčia ir mokykla visiškai įsitikinę, kad mergaites ir berniukus reikia saugoti nuo nuodėmės, tad argi galime tikėtis iš tėvų, kad šie pasisakytų prieš. Bažnyčia tvirtina, kad už nuodėmes baudžiama, - tą patį sako ir tėvai: visi nori "gelbėti" vaikus sukeldami jiems baimę. Tėvai, diegiantys savo vaikams "moralaus elgesio taisykles", verčia sūnus ir dukras slopinti savo įgimtus instinktus, todėl jaunų žmonių asmenybė frustruoja ir iškrypsta, sako Neillas.

Neillo filosofijos fragmentai

● Suaugusieji neturi teisės reikalauti paklusnumo iš savo vaikų. Bandymai priversti vaikus paklusti turi vienintelį tikslą - patenkinti suaugusiesiems būdingą valdžios troškimą.

● Vaikams negalima primesti savo valios. Šeimoje turi būti lygybė tarp tėvų ir vaikų. Mokytojas turi parodyti savo mokiniams, kad yra lygus su jais, o ne aukščiau už juos.

● Negalima vaikams dėstyti religijos. Vienintelė religijos egzistavimo priežastis visuomenėje yra siekis sukelti tariamą kaltės jausmą dėl seksualinių problemų, kurias pati religija ir sukūrė.

● Pagal Neillo filosofiją, griežtai draudžiamos bet kokios bausmės. Tėvas arba motina, kurie muša vaiką, iš tikrųjų nekenčia jo, ir jų noras suteikti jam skausmo kyla iš nepatenkinto seksualinio poreikio. ("Summerhille" vienas mokinys išdaužė 17 langų ir negavo net žodinio įspėjimo.)

● Vaiko apdovanojimas už gerą elgesį jį demoralizuoja. Tai paslėpta spaudimo forma.

● Neillas teigė, kad knygos mokykloje nėra labai reikalingos. Mokymasis esą turi vykti dirbant su moliu, dažais, instrumentais ir įvairiomis dramos meno formomis. Pažinimas savaime turįs tam tikrą vertę, bet jis turįs būti žaidimo rezultatas.

● Daugelyje šeimų vaiko "Aš" slopinamas, nes tėvai su vaiku elgiasi kaip su amžinu kūdikiu. Man teko matyti 14 metų mergaites, kurioms tėvai neleisdavo užkurti ugnies. Skatinami pačių geriausių ketinimų, tėvai saugo vaikus nuo atsakomybės.

● Vaikams būtina suteikti beveik neribotą atsakomybę. Mažyliai, kurie mokomi pagal Montessori sistemą, nešioja puodus, pilnus karštos sriubos. Vienas iš mūsų pačių jauniausių mokinių, septynmetis berniukas, naudojasi visais instrumentais - grąžtu, kirviu, pjūklu, peiliais, - ir jo pirštai būna supjaustyti rečiau nei mano.

● Esminis Neillo filosofijos teiginys yra toks: atsisakykite bet kokios valdžios vaiko atžvilgiu, leiskite jam augti laisvai, nespauskite jo ir nieko jam neprimeskite.

Atsakomybė ir pareiga - ne tas pats

"Tik nereikia painioti atsakomybės ir pareigos, - rašo Neillas. - Pareigos jausmas gyvenime įgyjamas kur kas vėliau, jeigu išvis įgyjamas. Žodis "pareiga" sukelia gana daug sunkių asociacijų. Turiu galvoje, pavyzdžiui, moteris, kurios praleido ir gyvenimą, ir meilę, nes pareigos jausmas privertė jas likti šeimoje, kad pasirūpintų senstančiais tėvais. Turiu galvoje sutuoktinius, kurie seniausiai liovėsi mylėję vienas kitą, bet ir toliau nelaimingai gyvena kartu iš pareigos.

Tai, kad atsakomybė matuojama amžiumi, - klaida, kuri atiduoda jaunimo gyvenimą į neįgalių senių, kuriuos mes vadiname valstybės veikėjais, rankas. Būtent ši klaida mus verčia manyti, kad bet kuris šeimos narys yra gynėjas ir vadovas visiems, kurie už jį jaunesni.

Žinoma, iš vaiko negalima reikalauti, kad jis imtųsi atsakomybės, kuriai jis dar nepasiruošęs, iš jo negalima reikalauti sprendimų, kurių jis dar negali priimti. Raktinis žodis čia - blaivus protas. Pas mus "Summerhille" penkiamečių neklausia, ar reikia atriboti židinį virvele, mes neaptariame su vaiku, ar jam galima eiti į lauką, jeigu jis karščiuoja. Neklausiame ir pavargusio vaiko, ar jam eiti miegoti. Niekas neklausia vaiko, ar galima duoti jam vaistų, kai jis serga.

Valdžia - būtina valdžia - vaiko atžvilgiu neprieštarauja idėjai, kad jam turi būti suteikta tiek atsakomybės, kiek jis sugeba prisiimti būdamas savo amžiaus. Kad nustatytų, kur toji vaiko atsakomybės riba, tėvai turėtų pirmiausiai pažvelgti sau į širdį ir išsiaiškinti, kokie jų motyvai. Pavyzdžiui, tėvai, draudžiantys savo vaikui pasirinkti drabužius pačiam, iš tiesų dažniausiai bijo, kad jo išvaizda neatitiks jų socialinio statuso.

Tėvai, kurie cenzūruoja vaiko knygas, filmus, draugus, iš esmės bando prievarta primesti vaikui gyvenimo sampratą tvirtindami: jie geriau žiną, kas tinka jų vaikams, bet tikrasis slaptas jų motyvas yra absoliuti valdžia jų atžvilgiu."

Kad patenkintų tėvų valdžios troškimą

"O kodėl vaikas privalo paklusti? - klausia Neillas. - Aš atsakau taip: jis turi paklusti, kad patenkintų suaugusio žmogaus valdžios troškimą. Sakysite - visiškai ne, nes vaikas gali sušlapti kojas, jei nepaklus nurodymui apsiauti batus; jis gali nuslysti nuo uolos etc. Taip, žinoma, vaikas turi paklusti, kai kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai, bet ar baudžiame vaikus būtent už tokį nepaklusnumą? Paprastai jis baudžiamas dėl smulkmenų.

Yra šeimų, kuriose paklusnumo nereikalaujama. Kai aš sakau vaikams: "Pasiimk vadovėlį ir eik mokytis anglų kalbos", jie turi teisę atsisakyti, jeigu anglų kalba jų nedomina. Nepaklusnumas tik parodys jų pačių norą, kuris nepažeidžia kitų žmonių interesų. Bet kai aš sakau: "Centrinė daržo dalis yra apsėta, niekas negali po ją lakstyti", vaikas tai suvoks lygiai taip pat kaip ir aš jo komandą "Niekas negali imti mano kamuolio." Paklusimas turi būti abipusis.

Kartkartėmis "Summerhille" pasitaiko įstatymų, kuriuos kuria bendras mokyklos susirinkimas, laužymų. Tada vaikai patys sprendžia, ką daryti. Tačiau apskritai paėmus "Summerhill" gyvuoja be prievartos ir spaudimo. Kiekvienas žmogus yra laisvas daryti ką nori, kol nepažeidžia kitų laisvės."

Kai šeimoje nėra viršininkų

"Kai veikia savireguliacija, šeimoje nėra viršininkų. Tai reiškia, kad nėra garsaus balso, skelbiančio: "Nes aš taip pasakiau! Tu privalai paklusti." Realiame gyvenime viršininkų, žinoma, yra. Jų valdžią galima pavadinti suaugusiųjų rūpesčiu ir atsakomybe. Tokia valdžia kartais reikalauja paklusimo, bet tam tikrais momentais paklūsta pati.

Aš turiu teisę pasakyti dukrai: "Tu negali neštis molio ir vadens į mūsų svetainę", ir tai nėra daugiau nei jos pasakymas: "Išeik iš mano kambario, tėti, aš nenoriu, kad tu dabar čia būtum." Tai pageidavimas, kuriam aš, žinoma, paklūstu be garso. Panašus į bausmę ir tėvų reikalavimas, kad vaikas neatsikąstų daugiau nei gali sukramtyti. Aš kalbu apie tai tiesiogine prasme, nes vaiko akys dažnai būna alkanesnės už pilvą; ir joms (akims) reikia tiek valgio, kiek jis suvalgyti negali.

Neteisinga versti vaiką suvalgyti viską, kas padėta ant lėkštės. Būti gerais tėvais reiškia mokėti atsistoti į vaiko vietą, suprasti jo motyvus bei galimybes nejaučiant pykčio ir nuoskaudos. Paklusnumas turi būti natūrali bendravimo dalis. Tėvai neturi teisės reikalauti besąlygiško paklusnumo iš vaiko, jis turi ateiti iš vidaus, o ne būti primestas iš išorės."

Bausmė vaikui - tai neapykanta sau

"Disciplina armijoje padeda būti efektyviam kovos metu. Disciplinuotose šalyse gyvenimas kainuoja pigiai. Tačiau egzistuoja ir kitokia disciplina. Orkestre netgi geriausias smuikininkas paklūsta dirigentui, nes jis, kaip ir dirigentas, siekia, kad kūrinys būtų puikiai atliktas. Eilinis, kuris pašoka pagal komandą, dažniausiai neypač rūpinasi armijos efektyvumu. Bet kuri kariuomenė valdoma pirmiausiai baime, ir kareivis žino, kad nepaklusęs bus nubaustas. Mokyklinė disciplina gali būti panaši į orkestro, jei mokytojai geri. Tas pats ir šeimoje. Laiminga šeima panaši į orkestrą ir mėgaujasi komandine dvasia. Nelaiminga šeima panaši į kazarmas, ją valdo pyktis ir bausmės.

Žinoma, šeimoje turi būti tam tikra disciplina. Kalbant apibendrintai, disciplina, kuri suteikia asmenines teises kiekvienam šeimos nariui. Pavyzdžiui, aš neleidžiu savo dukrai Zojai žaisti su mano rašomąja mašinėle. Tačiau laimingoje šeimoje tokio pobūdžio disciplina palaiko pati save. Gyvenimas tokioje šeimoje - malonus interesų kompromisas, o tėvai ir vaikai - draugai ir bendradarbiai.

Nelaimingoje šeimoje disciplina naudojama kaip neapykantos ginklas, o paklusnumas tampa dorybe. Vaikai - tai turtas, nuosavybės objektai, ir jie privalo daryti garbę savo šeimininkams. Aš žinau, kad tėvai, kuriuos labiausiai jaudina, ar Bilis išmoko rašyti ir skaityti, - tai tie, kurie jaučiasi nevykėliais dėl išsilavinimo stokos.

Tėvai, kurie tiki griežta disciplina, - tai paprastai tie, kurie patys savęs nepriima. Motina melagė muša vaiką už melą. Aš mačiau, kaip žmogus pėrė sūnų už rūkymą laikydamas dantyse cigaretę. Aš girdėjau, kaip vyras mušė savo 12 metų sūnų sakydamas: "Aš atpratinsiu tave keiktis, mažas bjaurybe." Aš pasakiau jam tai, ir jis atsakė nė nemirktelėjęs: "Kai aš keikiuosi, - tai viena, o jis dar vaikas."

Griežta disciplina šeimoje - tai visuomet neapykantos sau projekcija. Suaugęs žmogus norėjo pasiekti tobulumo savo gyvenime, patyrė nesėkmę, ir dabar bando atrasti jį savo vaikuose. Ir viskas dėl to, kad nemoka mylėti ir bijo malonumų kaip paties velnio. Tikriausiai būtent todėl žmogus ir išrado velnią - vaikiną, kuris viską gali, kuris myli gyvenimą su visais džiaugsmais įskaitant ir seksą.

Tobulybės tikslas - pergalė prieš velnią, ir iš šio tikslo randasi ir misticizmas, ir iracionalumas, ir religija, ir asketizmas. Iš čia kyla kūno marinimas išsekimu, seksualinis susilaikymas ir impotencija.

Būtų teisinga pasakyti, kad griežtos namų disciplinos tikslas yra kastracija plačiąja prasme - tai gyvenimo kastracija. Joks paklusnus vaikas niekada negalės tapti laisvu vyru ar moterimi. Nė vienas vaikas, kuris buvo baustas už masturbaciją, niekada nepasieks visiško seksualinio malonumo.

Gimdytojas nori padaryti iš savo vaiko tą, kuo jis pats norėjo, bet nesugebėjo tapti. Reikia pridurti: kiekvienas kadaise slopintas žmogus tuo pat metu nori, kad jo vaikas iš gyvenimo gautų daugiau nei gavo jis. Tėvai, kurie patys negyvena visaverčio gyevimo, neleis to daryti ir vaikui. Toks gimdytojas visada jaučia ateities baimę. Jis tikisi, kad jį išgelbės disciplina. Pasitikėjimo savimi stoka verčia jį priimti idėją apie Dievą, neva galintį priversti žmogų būti gerą ir sąžiningą. Taigi disciplina yra religijos šaka.

Esminis skirtumas tarp "Summerhillo" ir paprastos mokyklos tas, kad pirmojoje tiki vaiko asmenybe. Mes žinome, kad jeigu Tomis nori tapti gydytoju, jis pats, savo noriu mokysis, kad išlaikytų stojamuosius egzaminus. O mokykla, paremta griežta disciplina, yra įsitikinus, jog Tomis, jeigu jo nespausi ir neversi mokytis nusatytomis valandomis, niekada etaps gydytoju.

"Summerhille", kai septynmetis kelia visiems nerimą, savo nepalankumą išreiškia bendruomenė. Socialinis pritarimas yra tai, ko nori kiekvienas, vaikas pats ima elgtis gerai, ir jokios ypatingos disciplinos nereikia. Šeimoje, kur vaikas nuo pat pradžių auga savireguliacijos sąlygomis, įprasti disciplinos reikalavimai tiesiog nebūtini."

"Griežtos namų disciplinos tikslas yra kastracija plačiąja prasme - tai gyvenimo kastracija, - įsitikinęs A. Neillas. - Joks paklusnus vaikas niekada negalės tapti laisvu vyru ar moterimi. Nė vienas vaikas, kuris buvo baustas už masturbaciją, jau niekada nepasieks visiško seksualinio malonumo.

Gimdytojas nori padaryti iš savo vaiko tą, kuo jis pats norėjo, bet nesugebėjo tapti. Reikia pridurti: kiekvienas kadaise slopintas žmogus tuo pat metu nori, kad jo vaikas iš gyvenimo gautų daugiau nei gavo jis. Tėvai, kurie patys negyvena visaverčio gyvenimo, neleis to daryti ir vaikui. Toks gimdytojas visada jaučia ateities baimę. Jis tikisi, kad jį išgelbės disciplina. Pasitikėjimo savimi stoka verčia tėvus priimti idėją apie Dievą, kuris esą gali priversti žmogų būti gerą ir sąžiningą. Taigi disciplina yra religijos šaka.

Esminis skirtumas tarp "Summerhillo" ir paprastos mokyklos tas, kad pirmojoje tikima vaiko asmenybe. Mes žinome, kad jeigu Tomis nori tapti gydytoju, jis pats, savo noru, mokysis, kad išlaikytų stojamuosius egzaminus. O mokykla, paremta griežta disciplina, yra įsitikinusi, jog Tomis, jeigu jo neversi mokytis nustatytomis valandomis, niekada netaps gydytoju."

Vaikai išmintingi

"Summerhille", kai septynmetis kelia visiems nerimą, savo nepalankumą išreiškia bendruomenė. Socialinis pritarimas yra tai, ko nori kiekvienas vaikas, todėl jis pats ima elgtis gerai, ir jokios ypatingos disciplinos nereikia. Šeimoje, kur vaikas nuo pat pradžių auga savireguliacijos sąlygomis, įprasti disciplinos reikalavimai tiesiog nebūtini. Vaikas, kuris yra verčiamas paklusti, savo neapykantą valdžiai išreikš erzindamas tėvus. Iš tiesų blogas vaiko elgesys yra akivaizdus netinkamo bendravimo su juo įrodymas. Jeigu šeimoje gyvena neapykanta, vaikas arba negirdi jokių argumentų, arba viską priima negatyviai: griauna, meluoja, erzina.

Vaikai išmintingi. Jie į meilę atsako meile, į neapykantą - neapykanta. Jie reaguoja į tokią discipliną, kuri būdinga susitelkusiai komandai. Aš įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties taip pat nėra blogas, kaip nėra blogi iš prigimties triušis ar liūtas. Liūdna apie tai kalbėti, tačiau dauguma žmonių mano, kad blogas berniukas - tas, kuris nori būti blogas. Jie mano, kad gąsdinant Dievu arba lazda galima priversti vaiką priimti sprendimą būti geram, o jeigu jis atsisakys tai padaryti, - tai jie pasirūpinsią, kad kaip reikiant kentėtų dėl savo užsispyrimo.

Tam tikra prasme senosios mokyklos dvasia įkūnija visa tai, už ką pasisako disciplina. Neseniai vienos didelės berniukų mokyklos direktorius, kai jo paklausiau, kokie jo mokiniai, atsakė: "Tokie, kad išeina iš mokyklos ir be idėjų, ir be idealų. Jie taps patrankų mėsa bet kuriame kare nėsyk nesustoję, kad pagalvotų, dėl ko kilo šitas karas ir kodėl jie jame dalyvauja."



Melas iš baimės

"Summerhille" su vaikais bendraujama kaip su lygiais. Apskritai mes gerbiame vaiko asmenybę ir individualumą taip pat, kaip gerbtume suaugusiojo asmenybę ir individualumą, bet žinodami, kad vaikas skiriasi nuo suaugusiojo. Mes, suaugusieji, nereikalaujame, kad suaugęs dėdė Bilas suvalgytų viską, kas įdėta į lėkštę, jeigu jis nemėgsta, pavyzdžiui, morkų. Nuolat taisydami vaikų elgesį mes verčiame juos jaustis esant nevisaverčius, žeminame jų natūralų orumą.

Vaikai, auklėjami griežta disciplina, išgyvena didelį melą, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Jie niekada nesiryžta būti savimi, tampa kažkieno nustatytų beprasmių įpročių ir manierų vergais, nes griežta disciplina - tai baimė. Žaidimo draugų bausmė nesukelia baimės, bet kai baudžia suaugęs žmogus, baimė kyla savaime, nes suaugęs - didelis, stiprus ir pavojingas, o svarbiausia, jis - simbolis gimdytojo, kurio vaikas bijo."

Permainos

"Beveik 40 metų aš stebėjau, kaip pikti, įžūlūs, kupini neapykantos vaikai įžengia į laisvą "Summerhillo" teritoriją. Kiekvieną kartą permainos vyko palaipsniui. Laikui bėgant tie sugadinti vaikai tapo laimingi, bendraujantys ir draugiški.

Žmonijos ateitis priklauso jauniems tėvams. Jeigu jie savivaliaudami, savavaldžiaudami sugriaus vaikų gyvybines jėgas, tai nusikaltimai, karai ir skurdas niekada neišnyks. Jeigu jie eis savo griežtų tėvų pėdomis, jie praras savo vaikų meilę, nes niekas negali mylėti to, ko bijo.

Neurozė prasideda nuo tėvų primestos disciplinos, kuri atvirkščiai proporcinga tėvų meilei. Žmonija negali būti gera, jeigu į ją žiūrėsi su neapykanta, ją bausi ir spausi. Vienintelis galimas kelias - meilė. Meilės atmosfera ir prievartos iš tėvų pusės nebuvimas gali panaikinti daugybę vaikystės problemų. Aš noriu, kad tėvai tai suprastų. Jeigu jų vaikai auga šeimoje, kur viešpatauja meilės ir palankumo atmosfera, jiems niekada nekils neapykanta ir aistra griauti."

Apdovanojimas - irgi žalingas

"Tradicija apdovanoti vaiką slepia mažesnį pavojų nei įprotis jį bausti, bet šis įprotis irgi žeidžia vaiko moralę, nors ir subtilesniu būdu. Apdovanojimai ne tik nereikalingi - jie daro žalą. Apdovanoti vaiką už ką nors, ką jis padarė, tolygu pripažinti, kad savaime ši veikla nebuvo verta ją atlikti.

Nė vienas dailininkas niekada nedirba tik už piniginį atlygį, ne mažesnis atlygis jam yra kūrybos džiaugsmas. Be to, apdovanojimai palaiko pačius bjauriausius konkurencinės sistemos bruožus. Padaryti ką nors geriau nei kas nors kitas - bjaurus tikslas.

Apdovanojimų dalijimas blogai psichologiškai veikia vaikus, nes gimdo pavydą. Berniuko nemeilė jaunesniam broliui dažnai prasideda nuo motiniškos replikos: "Tavo mažas broliukas daro tai geriau nei tu." Vaikui toks motiniškas pasisakymas yra dovana, padovanota jo broliui už tai, kad tas geresnis už jį.

Tiek paskatinimo, tiek bausmių pavojus tampa suprantamas, jeigu žiūrėsime, kaip fomuojasi natūralus vaiko susidomėjimas kuo nors. Ir apdovanojimai, ir bausmės skirtos tam, kad priverstume vaiką kuo nors domėtis. Bet tikrasis interesas - tai gyvybiška visos asmenybės jėga, ir jis visiškai spontaniškas. Priversti galima susikaupti, nes dėmesys - valingas aktas. Priversti vaiką sukaupti dėmesį galima, priversti domėtis - ne. Niekas neprivers manęs susidomėti, tarkime, pašto ženklų kolekcionavimu; aš pats negaliu sudominti savęs jais. O apdovanojimai ir bausmės skirti būtent susidomėjimui sukelti."

Intereso prigimtis - egoistiška

"Aš turiu didelį daržą. Galėčiau vaikams įsakyti man padėti jį ravėti, bet šie aštuonmečiai - dešimtmečiai neturi jokio supratimo apie būtinybę ravėti, jie neturi tam jokio intereso.

Kartą priėjau prie mažylių grupės ir paklausiau: "Ar kas nors nori man padėti ravėti?" Visi atsisakė. Aš pasidomėjau - kodėl? Pasipylė atsakymai: "Nuobodu", "Tegu sau auga", "Aš turiu kryžiažodį", "Nekenčiu dirbti darže". Man, beje, taip pat nuobodu ravėti, man taip pat patinka spręsti kryžiažodžius, ir jeigu būsime visiškai sąžiningi šių mažylių atžvilgiu, tai išties: kas jiems tas ravėjimas? Tai mano daržas, tai aš patiriu pasididžiavimą matydamas prasikalančius iš dirvos daigus. Tai aš taupau pinigus, gautus iš daržovių auginimo. Trumpiau tariant, daržas liečia mano egoistinius interesus, aš negaliu priversti domėtis juo vaikus. Vienintelis įmanomas man būdas būtų samdyti juos darbui ir mokėti už valandą. Tada jie ir aš būtume visiškai lygūs: aš suinteresuotas įdirbti savo daržą, o jie - šiek tiek užsidirbti.

Interesas iš esmės visada egoistiškas. Modė, 14 metų, dažnai padeda man sode, nors ir pareiškia, kad nekenčia šio darbo. Bet ji ne nekenčia manęs. Ji ravi, nes nori pabūti su manim. Tai yra ravėjimas tuo metu tarnauja jos interesams. Kai Derekas, kuris irgi nemėgsta ravėti, pašaukiamas man padėti, žinau, kad jis vėl bandys išprašyti iš manęs peilį, kurio seniai gviešiasi, ir jo vienintelis interesas yra būtent tai.

Paskatinimas dažniausiai turėtų būti grynai subjektyvus pasitenkinimas dėl padaryto darbo. Čia į galvą ateina įvairūs nemalonūs darbai, egzistuojantys pasaulyje, kaip antai angliakasyba etc., kurie nesukelia jokio intereso ir nesuteikia nė menkiausio malonumo.

Panašu, kad mes bandome pritaikyti mūsų mokyklas prie to nuobodulio, kurio kupinas gyvenimas. Versdami mokinius mokytis dalykų, kurie jiems iš anksto neįdomūs, mes iš esmės mokome vaikus dirbti darbą, kuris neteiks malonumo. Jeigu Merė mokosi skaityti arba skaičiuoti, tai turi vykti kaip jos intereso padarinys, o ne todėl, kad už gerus pažymius ji gaus naują dviratį. Ir ne todėl, kad tai malonu mamai."

Išmoksi - nupirksim

"Viena mama pasakė sūnui, kad jeigu jis liausis čiulpti pirštą, ji padovanosianti jam radijo imtuvą. Kaip tai neteisinga - sukurti tokį vidinį konfliktą vaikui! Piršto čiulpimas - nesąmoningas veiksmas, nekontroliuojamas valios. Vaikas gali ištvermingai stengtis, kad išvengtų to, bet jis vėl patirs nesėkmę, todėl padidės kaltės ir nelaimės našta.

Tėvų jaučiama ateities baimė yra pavojinga, kai reiškiama sakiniais, panašiais į papirkinėjimą: "Kai išmoksi skaityti, brangusis, tėvelis nupirks tau paspirtuką." Šis būdas skatina vaiką išmokti priimti mūsų godžią, tik naudos teieškančią civilizaciją. Su džiaugsmu pranešu, kad mačiau ne vieną vaiką, kuris tarp neraštingumo ir dviračio pasirinko pastarąjį.

Kitas šio papirkimo formos variantas yra pasisakymai apie vaiko sukeltus jausmus: "Mama jausis labai nelaiminga, jeigu tu būsi paskutinis klasėje." Abi šios papirkimo formos ignoruoja įgimtus vaiko interesus.

Panašiai vertinu ir mūsų bandymą priversti vaikus daryti mūsų darbus. Jeigu mes norime, kad vaikas dirbtų mums, tai turime mokėti jam pagal gebėjimus. Nė vienas vaikas nepanorės nešioti plytų tik todėl, kad aš nusprendžiau perstatyti sugriuvusią sieną. Bet jeigu pasiūlysiu sumokėti, bet kuris berniukas noriai prisidės, nes atsižvelgiama į jo asmeninį interesą."

Joks žmogus nėra teisingas

"Bausmė nebūna teisinga, nes joks žmogus negali būti teisingas. Teisingumas yra visiškas kito žmogaus supratimas. Teismo teisėjai anaiptol ne dorovingesni ir laisvesni nuo išankstinio nusistatymo nei šiukšlių surinkėjai. Jeigu teisėjas - užkietėjęs konservatorius ir militaristas, jam labai sunku būti teisingam antimilitaristo, kuris rėkė "Šalin armiją!", atžvilgiu. Teisėjas, kuris nesuvokia turįs homoseksualių polinkių, greičiausiai bus labai griežtas priimdamas sprendimą teisiamajam, kuris kaltinamas homoseksualiais veiksmais.

Mes negalime būti teisingi jau vien todėl, kad nepažįstame savęs ir nepripažįstame savo pačių nuslopintų polinkių. Tai tragiškai neteisinga vaikų atžvilgiu. Suaugęs žmogus auklėdamas vaiką niekada nesugebės pakilti virš savo kompleksų. Jeigu mes patys esame supančioti savo nuslopintų baimių, mes negalėsime vaikų užauginti laisvų. Mes pripildome vaikus savo pačių kompleksų, nes negalime elgtis kitaip. Jeigu pasistengsime save suprasti, mums bus sunku bausti vaiką, nes akivaizdu, jog bandome išlieti ant jo pyktį, kuris skirtas kažkam kitam.

Neseniai vienam naujam mokiniui, berniukui, kuris elgėsi provokuojamai, pasakiau: "Tu kreti visus tuos kvailus triukus tik todėl, kad nori, jog tave muščiau, nes visą gyvenimą tave mušė. Bet veltui gaišti laiką, nes aš tavęs nebausiu, kad ir ką padarytum." Jis liovėsi griovęs viską iš eilės, nes neteko priežasties neapkęsti."

Bausmė įsuka uždarą ratą

"Bausdamas vaiką, gimdytojas ar mokytojas jo nekenčia - ir vaikas tai supranta. Vieša atgaila arba švelni meilė, kurią auklėtojui išreiškia primuštas vaikas, - netikri. Ką iš tiesų jaučia toks vaikas? Neapykantą, kurią privalo nuslėpti, kad nejaustų kaltės, nes mušamas vaikas tą akimirką svajoja: "Aš noriu, kad mano tėvas kristų negyvas." Tokia fantazija tuojau pat sukelia kaltės jausmą: aš - blogas. Atgaila paklupdo vaiką prieš tėvą ant kelių tariamai apimtą švelnumo, bet po juo apsigyveno neapykanta, kuri niekur nedings.

Dar blogiau, kad bausmė visada įsuka uždarą ratą. Mušimas yra išreikšta neapykanta, ir kiekvienas smūgis vaikui sukelia vis daugiau neapykantos. Auganti neapykanta pasireiškia blogu elgesiu, jis vėl baudžiamas, kol galiausiai sukuriamas mažas įžūlus blogietis, degantis aistra griauti, kuriam bausmė tapo toks įprastas reikalas, kad jis siautėja jau vien siekdamas sukelti bet kokią tėvų emocinę reakciją. Kai nėra meilės, tinka ir neapykantos perpildytas emocinis atgarsis. Ir vėl vaikas mušamas, jis atgailauja, o kitą dieną vėl pradeda įprastą ciklą.

Pastebėjau, kad vaikas, turintis vidinį savireguliacijos mechanizmą, nejaučia poreikio būti baudžiamas ir šio neapykantos ciklo nepereina. Jo nebaudžia - ir jis nejaučia poreikio elgtis bjauriai. Jam nereikia meluoti ir laužyti daiktų. Jo kūno niekas nelaiko purvinu, jis nepatyrė būtinybės maištauti prieš tėvų valdžią ar jų bijoti. Susierzinimo blyksnių, žinoma, pasitaiko, bet jie trumpalaikiai ir neveda prie neurozių. Žinoma, nuspręsti, kas yra bausmė, o kas ne, ne taip lengva."

Su plaktuku rankoje

"Kartą vienas mokinys paėmė mano asmeninį pjūklą. Kitą rytą jį radau - jis mirko numestas po lietumi. Pasakiau berniukui, kad daugiau niekada neduosiu jam savo pjūklo. Tai nebuvo bausmė, nes bausmė visada įtraukia moralinį aspektą. Palikti pjūklą po lietumi reiškia padaryti jam žalą, bet tai nėra amoralus poelgis. Svarbu, kad vaikas žinotų, jog negalima skolintis kieno nors įrankius, gadinti juos ir apskritai daryti žalą svetimai nuosavybei ar asmenybei. Leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, ir kaip jis nori, - blogai pačiam vaikui, nes tai jį gadina.

Prieš kurį laiką pas mus atėjo mažas berniukas iš mokyklos, kurioje visus nukamavo mėtydamas daiktus ir grasindamas užmušti. Jis pabandė tą patį žaidimą ir su manimi. Greitai susivokiau, jog berniukas įtūždavo tyčia, norėdamas visus išgąsdinti ir tokiu būdu atkreipti dėmesį į save.

Kartą užėjęs į žaidimų kambarį pamačiau, kad visi vaikai susispietę viename kampe. Kitame kambario gale stovėjo mažasis teroristas su plaktuku rankoje. Jis kėsinosi suduoti bet kuriam, kuris prie jo prieis.

"Liaukis, - pasakiau griežtai. - Mes tavęs nebijome."

Jis numetė plaktuką ir puolė mane: trenkė ir įkando.

"Kiekvieną kartą, kai man trenksi ir įkąsi, - pasakiau labai ramiai, - aš trenksiu tau atgal."

Aš jo nebaudžiau. Jis labai greitai liovėsi grūmęsis ir išbėgo iš kambario."

Šaltinis: Žurnalas "Rivista anarchica" (publikuota sutrumpintai), A. Neill "Summerhill: A Radical Approach to Child Rearing"

Apie "Summerhill" mokyklą galima perskaityti tinklalapyje www.summerhillschool.co.uk

Parengė Vilma Skiotienė

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Paskaitų kalendorius

Lapkritis 2017
P A T K Pn Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3

Facebook

Vikipedija