skaidriusLAISVASIS UNIVERSITETAS ALYTUJE šį penktadienį, vasario 6 d., 17 val., rengia Skaidriaus Kandratavičiaus paskaitą „Religija kaip re-elegija: kančia kaip kalba ir kalba kaip kančia“. Apie tai kalbės poetas, teologijos magistras, kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas Skaidrius Kandratavičius. Paskaita vyks Alytaus dailės mokykloje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Alytus. Daugiau informacijos www.luni.lt bei http://www.sotvaras.lt/. Įėjimas laisvas.

Skaidrius Kandratavičius (g. 1973) – poetas, teologijos magistras, kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas. 1998 m. baigė Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete, 2000 m. apsigynė pastoralinės teologijos licenciato laipsnį. 2002 m. pašventintas Katalikų Bažnyčios kunigu. Nuo 2005 m. - Paberžės parapijos klebonas. Be filosofijos ir teologijos gilinasi į semiotiką ir socialinę analizę, bioetiką ir logoterapiją. 

Apie save: Lemiančiajam laiminant – dzūkui Dailidei ir aukštaitei Kalbamylei lytėjant – jau trisdešimt trim laiptais lėtinu laiką – suviliotas Jėzaus Kristaus penkti metai ieškau Dievo valios šv. kunigystėje – iki tol – leista prisiliesti prie gyvenimo ir Vytauto Didžiojo universitetų – prie moters ir vienuolystės – skaityta ir rašyta – kalbėta ir tylėta – verkta ir džiūgauta – mylėta – ragauta bedarbio ir mokytojo – studento ir mokslininko duonos – šiandien – teologijos licenciatas – „Naujoji kairė’95“ aktyvistas – „Marijos radijo“ etatinis bendradarbis – kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas – pradėtas Alytuje – tarnaująs Paberžėje – atviras ateičiai – lietuvių kilmės pasaulio pilietis – katalikų krikšto tikintysis Dievą – bendradarbiauju almanachuose kultūrraščiuose interneto svetainėse.

(PA)VASARIO (NE)PROBLEMA ŠIANDIEN: AUTENTIŠKŲJŲ RELIGINGUMO IR KŪRYBINGUMO AMBIVALENTIŠKAS / NETIESINIS SANTYKIS

“Kaip poetas aš (ne) kunigas, o kaip kunigas – (ne) poetas“. (Ne)Putinas


(Ne)natūralu, jog diskurse, kaip ir gyvenime, daugiau klausimų negu atsakymų, ir, manding, tai kriterijus, kuriuo skiriama/verifikuojama kalbėtojo/rašytojo ir teksto/programos autentiškumas ar dirbtinumas, liberalumas/atvirybė ar sektantiškumas/fundamentalizmas, humanistiškumas ar nu(si)vertinimas/bevertybiškumas. Šio kažkiek eseistinio pokalbio tikslas/siekinys yra paklausti savęs, auditorijos ir Dievo, atlikti auto auditą ar po A. Einsteino tiksliuosiuose moksluose ir J. Derrida humanitariniuose (kai “valdo” neapibrėžtumo ir papildomumo “dėsniai”, kur pasaulis – fragmentuotas nelyginant daugianytė spalvų gama, vaivorykštinė būties sandų koalicija, policentriškai/neoalisiškai veidroduojantis būties kristalas; kai bent “piktas Dievas yra miręs”, o “didysis pasakotojas” pats nu(si)šauna siužetą/pasaką/sakmę) dar įmanomas darnus, harmoningas santykis, ryšys, bent galimybė asmens ir viseto svarstyklių lygsvarai tarp išreikšto, konstruktyvaus biblinio/vakarietiškojo religingumo ir spontaniškojo, (post)dekonstrukcinio, chtoniškojo kūrybingumo? Kairiarankė ezoterinė ir dešiniarankė egzoterinė tradicijos, tikslingumas ir atsitiktinumas, struktūravimas ir chaotiškumas/entropija, prokreacija ir rekreacija – sankirtos ar sangulos? Teigiama, kad geras meno kūrinys pats savaime religiškas, mistiškas, nes mezga santykį su kitu, gal ir su Kitu, antra vertus, teigiama, kad religinė patirtis, intensyvėjanti ekstazės/nirvanos, totalaus aiškumo/palaimintojo regėjimo link, apnaikina pasaulio pažinumo ir perkeitimo/perkūros poreikį. Gal įmanomas, ieškotinas/rastinas integralumo kelias, (gyv)sidabr(i)o vidurys, galimo trečiojo dėsnis, teikiantis vienybės įvairovėje džiaugsmą, dvasios materijoje atodangą, transcendenciją imanencijoje, anapusybę šiapusybės sūkuriuose? Gal lydytinas/lydėtinas auksas iš/į žemės/dangaus skai(s)tyklos eldorado per tradiciškai dichotominių mokslo ir tikėjimo, kultūros ir religijos, logikos ir intuicijos, vyravimo/ekspansionizmo (eurologofalocentrizmo) ir moteravimo/teisumo monopolio suspendavimo (suskliaudimo) alcheminį kismą/homogeninę lygtį kitoniškumo atradimo savyje, kituose ir Kitame labui/vardan?


Šiandienio erudito, filosofo ar filologo, kryžiaus kelias – akrobatika, ekvilibristika įtemptu lynu, skustuvo ašmenimis tarp tiesoieškos ir/ar žaidimo, perĖjimo ir/ar pErėjimo, saviviršos ir/ar užburto intertekstualumo rato. Ar ši sadomazochistinė kančia turi reikšmę, ‘pelną’, rezultatą, ar pasitenkintina kalbos eksperimentu, pačiu procesu, naujais ėjimais (plg. L. Wittgenstein’o edifikuojančiąją filosofiją/pragmatinę poeziją)? Ar skambantys cimbolai nenuasmenina, neišblukina iki gyvuonies sopančios patirties, ar simbolizmas, alegorizavimas, ideologizavimas andai, o šiandien glosolalija, echolalija, užsicitavimas neslepia autoriaus ir auditorijos nuo tikros problematikos, tikro gyvenimo? Kiek dekadentiškas/barokiškas, o kiek kade(n)tiškas/avangardiškas literatūros panirimas/pamišimas kalbos kolboje, egocentriniame eseistikos reliatyvume (“Dona Aldona, Don Donaldo”) ? D. Kajokas: “Prievartaujat kalbą”, R. Karmalavičius: “Žodžio panaudą renovuojat”, o T. Venclova: “Skiemuo paantrina skiemenį kaip veidrodis veidrodį, garsynas susišaukia, o prasmių jungtuves palaimina žodynas…” Savikritika: sakot, “literaturščina”, menas menui?, betgi: “Velykos – ne viščiukų perĖjimo, o pErėjimo per mirtį vyksmas” arba: “Grūdinto gruodžio gruodo graduotą graudulį grandau”. Ar ne todėl sa(r)koma, kad garsyno grožis pats savaime kuria, sutelkia prasmes, mat neva nėra nemotyvuoto kalbos, o ir jokio kito ženklo; net a priori nepa/per-krautas (f. “Matrix reloaded”) semantiniais sinergetikos virsmais, ar juo labiau semiotinio kvadrato žegnonėmis, jis atnaujina ne tik tekstą, bet ir tekstilininką, ir tekstualyną. Atsiskleidžiantys kalbos kaip duotybės (ir žmonių rūšies skirtybės nuo likusios biologijos šalia kitų žymių: gebėjimo pasijuokti iš kito, o ypač iš savęs – kaip sveikaprotystės ir integralumo mato, bei gedėti/laidoti mirusius, anot U. Eco) daugiasluoksniškumas, galia ne tik perduoti informaciją, bet ir kontaktuoti/įsiklausyti/nutilti prieš kitą dovanoja dalijimosi, nelytiško dauginimosi kultūros ūgliais viltį.


Žynys sutrupina, atidalija auką ir vėl sudeda daiktan kaip pasaulėkūros galimybę, simbolį. Kalbininkas ar, kiek kitaip, gal mažiau teleologiškai (tikslingai) poetas, suaižo kalbą, idant detalėje rastų visumą. Kas tai: “poetinė etimologizacija paronimais ir kvazimorfemomis” (S. Valentas), prokalbės paieška ir “geroji naujiena” ar Babilono mito kartojimas, bergždžias, savitikslis ritualas, tesukuriantis tiesos, gėrio, grožio iliuziją, tik apmarinantis, prablukinantis, narkotizuojantis, bet nesprendžiantis gyvenimo ir mirties egzistencinių klausimų? Gal visgi integralios/laisvos asmenybės ir integralios/nediskriminuojančios/atviros visuomenės žymė – patirtis, kad už signifikantų ir signifikatų, per aktantus ir aktus ne tik žavi it (ne)déjà vu, bet ir stebi bei stebina Kažkas/The One (f. “Matrica”), Stebuklas ir Stebulys, galgi grįžta iš vidinės tremties didysis Pasakorius, gyvenimo Menininkas, “Duona, Duonpeilis ir Duonriekys,-ė”? Kas gi pirmiau: žodis ar raštas, dvasia ar kūnas/kraujas, višta ar kiaušinis, Kūrėjas ar kūrinys, idėja ar praxis? Utopijai, idée fixe fantasmagorijai, subjektyviam pa(ra)sąmonės kultui tebesipriešinanti/atgimstanti realistinė filosofija pateikia daug mokslinių argumentų, bet juos galima suvesti į elementarią ir paprastą, nors anaiptol ne prastą (kompleksišką paprastumu, kontempliatyvią aktyvumu ir vice versa) praktiką - pasi/įsi-tik(r)inimą: lyginti su savo ir žmonijos istorine patirtimi, klaidomis ir kataklizmais, kur nuveda spiritualistinis ar materialistinis tiesiškumas, užsiciklinimas metatekstuose: mažų mažiausia į psichiatrinę, daugiausia – dar gali mus ištikti kaip “pragaro vartai”, neototalitarizmai, kad ir “naujosios pasaulio tvarkos”/globalinio korporacinio (de)kapitalizmo forma, kartelinių susitarimų kartuvių kartėliu, nebelasvegasinių kortų, kortelių kartelėmis (“chips”, “barcode”, dress code”). Kita vertus, aš pusiau juokais taikau taisyklę, panašią į Platono piliečių skirstymą valstybės valdyme – utopinę ir genialią kartu (“du viename”): ge(ni)jai išprotėja ar nusižudo, talentingi degraduoja ar persisvaigina, gabūs – naudojasi anų palikimu ar atliekomis, pagal pageidavimą. Ką pasirinksime mes, postpostmodernizmo (rasi, ne neoklasicizmo, o metarealizmo?) adeptai, šio dar tik štrichuojamo koherentiško vyksmo bendradalininkai/akcininkai “naujo dangaus ir naujos žemės” liudininkai ir/ar bendražygiai/-ės?


Po epistemologinio lūžio (reikšmių ir verčių slinkties) bent Vakarų humanitariniame diskurse, sutartinai vadinamame pomodernybe, nepaisant P. Riceur’o “reikšmės pertekliaus”, arba kaip tik dėl to, apsitrynė ribos tarp realios ir virtualios tikrovės, tarp kūno ir kraujo bei ženklo ir teksto. Gėrio ir blogio kova bei jos palydovė kančia - jau tik simuliakras ar dar gyvas siel-vartas? Koks tada gyvenimo ir teksto santykis; kaip kinta tikrovės recepcija ir suvoktis? Juk sakoma, kad virtualybėje išblunka, nuasmenėja kančios, kito patirtis, tikrovė virsta žaidimų aikštele/viešuoju forumu/”didžiuoju cirku”. Jaunimas ne dėl menamo nejautrumo, o kaip tik dėl hiperjautrumo aplinkai savojo žiaurumo expose a la filmuose “The Sin City” ar “Zero”, nebeskiria objektyvios realybės ir sutartinės/sąlyginės tikrovės, tampa priklausomi nuo elektroninio šiukšlyno ir (kompiuterinių) žaidimų praktikos. Imasi žaisti gyvenimą, o mes, suaugėliai, nebekontroliuojame padėties, nes negalime ar/ir nenorime, nes mūsų žodžiai skiriasi nuo darbų arba tėra paviršiniai referentai, neįkrauti aktuacijos potencijos energija, arba, užuot mažinę, didina įtampą iki per/ato/trūkio, skeltaprotystės, kraštutiniu atveju – iššokimu iš realaus gyvenimo ar gyvenimo apskritai traukinio. Išeitis iš užburto kartų problemos ir lyčių dramos rato – saviugda ir ugdymas, dvasinis palydėjimas, santelka visų suaugusiųjų, ypačiai įtakingųjų ir tarpininkaujančiųjų (VIP), kad sąlyginė e-tikrovė taptų kultūra, o tokia tapusi, vystytų civilizaciją humanistiškai, vertybinio BVP link. Teks rinktis vieną iš dviejų (arba integruoti) ambivalentišką švietimo sistemų patirtį ES ir JAV. Pirmojoje jau laiko patikrintas, net eurokonstitucija užtvirtintas laicistinis modelis, kultūrinių – religinių grupių savastį/tapatybę išstumiantis iš viešojo forumo į privatųjį sektorių, asmeninę erdvę, atitinkantis ekscentriškajai Europos tapatybei būdingą panteono (neretai tesupseudomonoteistintą) modelį, saviieškos ir kitoieškos už savojo centro pastangas( R. Brague). Antroji pasirinktis – JAV politkorektiškumo modelis, dar naujagimis ir gan utopinis, idealistinis, turint omenyje karčiai saldžią gimtosios nuodėmės raišką asmens ir bendruomenės generatyviniame take. Mat tikintis taikaus, tolerantiško policentrinės visuomenės sambūvio, apsisukus vėlei griebiamasi kalavijo, propagandos mašina diegiant valstybinį kapitalizmą, oligarchinį valdomos/vaizduojamosios demokratijos modelį vos ne kaip neomesianistinę laisvarinkininkų/laisvarankininkų šganymo universaliją kitiems (N. Chomsky), arba kėsinamasi į pačias žmonijos ištakas/įsčias – prigimtinį moralinį įstatymą. Tolerancija vardan tolerancijos, tautologija ar dar blogiau? Ateitis,o ne holivudinės bušizmo bušido išvestinės (filmai “Dievo karalystė” ar “Aleksandras”) parodys.


Galima kinematografinė (artimiausia iš menų literatūrai naratyvumu) paradigma svarstymui: Mel'o Gibson'o kryžiaus kelio interpretacija filme “The Passion”(Kristaus kančia”). Kas tai: bandymas MTV kartos kalba pramušti smurto perprodukcijos uždėtą storžievį luobą, gydyti savo skiepu ir grąžinti kito - kūno ir kraujo - tikrovės pojūtį ar hermetiškas videodiskursas, šiapusybės žaidimas, vizualumo perviršis? Koks etikos ir estetikos santykis nūdieniame (pop) mene, ar antroji negožia pirmosios? Sakoma, kad etika aukojama ant estetikos aukuro (pvz., P. Sueskind’o “Kvepaluose”), bet pasitaiko ir atvirkštinis variantas (f. “Kristaus gimimo istorija”). Mano paties patirtis “Kalbamylių kryžiaus kelio” struktūravimo procese ir nevienareikšmiškose interpretacijose (tradiciškai akcentuota fizinė kančia sunkiai priima slinktį dvasinės, socialinės kančios a la N. Kazantsakė’io “Paskutinis gundymas” link) liudija, kad autentiškas/gyvenimiškas menas ne visuomet dera, harmonizuojasi su religinėmis pagavomis, kaip papildantys elementai, pažinimo ir veikimo funkcijos, kaip didesnio su/iš/per-gyvenimo galimybė. Humanistai teigtų, kad dargi būtinybė, anot Santaros-Šviesos bendražygių kavolininkų, “švelnių rankų, baltų pirštinių politikos”, kaip sąlygos meno libertarinio angažuotumo visuomeniškumui savimi pačiu už tavo ir mano laisvę, be išankstinės ideoprozelitizmo stigmos. Taigi kūryba virsta individuacija, kuri neignoruoja minios, bet ir su ja nesusitapatina, o puoselėja, gydo, įsipareigoja net tada, kai kritine akimi plečia akiračius, kalbos ir mąstymo ribas, užuot migdžiusi “opiumu liaudžiai”. Tokia savikritika negali nematyti, kad prie nekritiško, pigaus, serialinio ar laikraštienos marazmo (Lietuvoje – jau vos pusė skaitančiųjų) prisidėjusi ir ilgaamžė katalikiškųjų kraštų ekonominio atsilikimo tendencija, didesnė korupcija ir pasyvumas/apatija lyginant su protestantiškosiomis (anot pačių katalikų sociologų jėzuitų iš V. Europos), bet ne mažesnis bruožas/braižasr – retrogradinio, anaiptol ne dvasinio aristokratizmo/šlėktizmo, persipynusio su praktiškesniu/buitiškesniu, primityvesniu buržuaziniu, neevangeliniu/senatestamentiniu ydingumu. To esminė priežastis – ryškus patriarchalinis,/piramidinis, feodalinis/monarchinis valdymo principas, mažinantis asmeninę iniciatyvą, savivaldą/saviorganizaciją, o kitoje pusėje – ne mažiau mažinantis ją hiperbiurokratinis, valdininkiškasis, iki kretiniškumo kritiškas popierinės demokratijos/partokratijos vaizdzialis, kairiųjų prigimtinio silpnumo, daugiažodystės mažažudystės, nuolatinės abejonės, (s)permanentinio planavimo, subsidiarumo principo tapsmo subsidijavimu kontraceptyvumas . Iš naivumo ar hipokrizijos kylantys palaikomieji/apšildantys judėjimai - tai TFP tipo organizacijų beveik atvira ksenofobinė, dešinioji lobistinė propaganda, simbolizuojama heraldika su savininkiškaisiais liūtais ar kryžiais, apokaliptiškai pridengiama Fatimos paslaptimis, Marijos kultu, regėjimų kinematografizacija, tik nukelia problemos priežastingumą tolyn laike ir esmėje.


Religinio siaurąja prasme teksto tradicinis tikslas - išlaisvinantis iš asmeninės ir socialinės nuodemės kito potyris, į tiesos ir gėrio kovą su blogiu ir korupcija įtraukiantis visą asmenybę su protu, valia, jausmais ir visą bendruomenę. Ar galimas individualus, atsietas nuo Tradicijos ir Bendrijos, kryžiaus kelio, kaip teksto, perskaitymas ir jo, kaip modelio būti, igyvendinimas, Dievo ar velnio tai kelias? Ispanų literatūros klasikai ir mistikai šv. Teresė Avilietė ir šv. Jonas nuo Kryžiaus, šlovinę “sielos naktį” kaip visų “viršūnių ir gelmių” persiliejimo laiką, skirtybių sutapties, kraštutinumų siausties, katarsių vilties laiką/ilgesių žaizdrą, taigi vidaus pasaulį, antrina, bet ir kontrastuoja šv. Pranciškui Asyžiečiui, šlovinančiam išorės pasaulį/kūriniją, kaip geriausiojo Dievo veikimą/evoliucijos vektorių šiame geriausiame iš pasaulių. Tačiau autentiški mistikai niekada nebuvo “mėmės”, bestuburiai konformistai ar vien sublimuoti erotomanai, bet daugumas paženklinti nesitaikstymo nei su vidine, nei su išorine korupcija/sugedimu žymeniu, aistringi kaip reta, jie/jos energingai įvairialypiškai veikė pasaulyje ir pasaulį, pri/ati/už-tardami Dievo kūrinijai, ją reformavo, rekonstravo, bet ne dekonstravo ar deformavo kaip kartais nutinka šiandieniams psichoanali(ti)niams, sociokritiniams autoriams be autoriteto ar vardan autoriteto. Taigi, ir istoriškai akcentavęs teisiojo santykį su neteise, šiandien kaip niekad Rūpintojėlis, Kryžnešys aktualizuojamas tiek Iš(si)laisvinimo (Liberation) teologijos kūrėjų/griovėjų, tiek pigių politikierių (Lietuvoje ne mažiau nei Trečiajame pasaulyje). Vieno kančia už visus, dėl kitų - archetipinis solidarumo ir mesijinis/misijinis teisingumo var(d)iklis ar asmeninio įsipareigojimo nu(si)ėmimas kolektyvinės ar autoriteto atsakomybės sąskaita? Kaip ir anksčiau, teologijos praxis, istorijos ir “absoliučios Ateities”(amžinybės) hegemonai, lėmėjai buvo ir tebėra ne scholastiniai atsarguoliai diplomatai, bet poetinio apsėdimo žmonės – pateptojo ar/ir prakeiktojo stigma paženklintieji, revoliucionieriai, revoliucionuojantys pirmiausia patys save. Jie ir jos. Ing ir Jang. Vėlgi – du viename.


Humanitaro, humanisto/knygnešio ir kryžnešio, išminčiaus (guru) kryžiaus kelias - aprėpiant daugiau už minią, jos neniekinti kaip antikos mąstytojas, dargi ją mylėti, atlaikyti ant silpnų pečių “Cogito ergo sum”, filosofų “Žinau, kad nieko nežinau” ar poetų “Nežinau, kad viską žinau” naštą, dažniausiai vienam – prieš baltą lapą, prieš pilką masę, prieš Super Ego rėksmą, prieš sąžinės klyksmą, prieš Dievo tylą. Pranašo uždavinys, pasiuntinybė – turint dovaną ir žaizdą kontaktuoti su išmintimi, tenka ieškoti ir rasti būdą pranešti, dalytis ja su visuomene, idant individų suma tolydžio taptų pilietine bendruomene, šeima, komuna per Komuniją su ir tarp. Koks principas gali “išgelbeti”, išlaikyti trapią pusiausvyrą, susiduriant su skirtingomis ideologijomis, multikultūrinėmis sistemomis, simultaniškomis agregorų energijomis, nevienakrypčių patirčių asmenimis, egzistenciniais klausimais: “Arba-arba” (kierkegaardiškosios ekskliuzyvinės modernybės laikų universalumo utopistinės pretenzijos) ar '’Ir-ir'” (iki nihilizmo inkliuzyvinė pomodernybės meto (dez)integracija)? Galgi įmanoma likti ištikimam savo atrastoms ir apgintoms tiesoms, kartu atsiveriant kitoniškumui, dalijantis, ne primetant, o dovanojant ir apkabinant bei švenčiant buvimo/tapimo žmogumi stebuklą, drauge ekumeniškai/ekiu-meniškai/ekonomiškai (oikumene – bendri namai) nerimaujant, pacifistiškai kovojant dėl atžalyno ir planetos ateities, neprarandant rūpesčio savuoju išganymu – tapatybės vientisumu, augimu, paradoksaliai mažėjant sau. Intelektualinė arogancija natūraliai sumažutėlinama lyrinės “litlit’o” prigimties, jaunatviškas romantinis/ideologinis polėkis/poreikis, ekshibicionistiškas ar revoliucinis įkarštis brandžiai grūdinamas susitaikymu, bet ne prisitaikymu, realybės kontūrų prisijaukinimu bendrabūvio patirtimi. Tokia svajonė/vizija, regima iš kalbamylio perspektyvos, negali nevirsti dievdirbio introspektyva, negali nesutikti kelyje Dievo kaip Svajotojo, Vizionieriaus, Teoretiko ir Praktiko, bet labiausiai Poeto, “Moliavotojo”, įkvėpusio moliui meilės alsulį/dusulį, laisvo pasirinkimo alpulį/epilepsiją, nuomarį vardan rimties, antiirties.


Kristalizuojasi išvada, kad kančios kaip kalbos ir kalbos kaip kančios vertė yra pats spiraliuojantis, pagreitį įgaunantis, pažangą atžanga atgaunantis, bet nuolatinis/nepaliaujamas kitacentrinio humanizavimo(si) ir solidaraus/atsakingo liberalizavimo(si) procesas, kuriame potencialiai gali augti žmogiškasis kapitalas, kurio vardas ir “pelnas” – meilė ir solidarumas su k(K)itu. Pagal visuotinės trejybinės dimensijos formulę “3D” intensyvinamas vidinis išgyvenimas natūraliai išvirsta išoriniu sugyvenimu: 1) dinamiškas, evoliucionuojantis požiūris/įsižiūrėjimas į nestatišką/nestatistišką nestatutiškai kreacionistinę tikrovę; 2) visų sričių dada/dedemonizacija/demokratizacija kaip atsakomybė ir įsipareigojimas už bendrąjį gėrį, o ne institucionalizuotų ir/ar bevardžių klanų/klonų interesus; 3) dialogas – “naujas vilties vardas” (Jonas Paulius II), gal net polilogas kaip Tiesos didžiąja raide paieškos, atsisakant netolerantiškų ir netoliaregiškų radikaliųjų ultraetikečių, tebespinduliuojančių infranuodinguosius dvipusių standartų spindulius, lazerius/”lūzerius”. Kad ir subjektyviai, reliatyviai, bet tiespanašiai, analogiškai iš naujo atrandama bendražmogiškoji prigimtis, perlaužta per tariamai ar tikrai originalų savo lęšiuką, viliuosi, susidėlios į neo/noosferos aliuzijų, nebe iliuzijų arabeską, mozaiką, kaleidoskopą. O kada nors gal ir pe(a)rves į saldžiarūgštį saulėlydžio/saulėtekio seilėtekį, Adomo/Ievos nudistancintų/apnuogintų iki sopsto santykių ir/ar mėnulgimi(ni)škos/ne(o)lilith’iškosios vaikystės gudobuolių rojų. Cicerono, Augustino, Laktancijaus “relegio”, “reeligio” ir “religio” etimologijas, kurių bendras vardiklis – priešdėlis “re”/”at”, žymintis atmintį, atoveiksmį, papildys diletantiškoji mano “reelegio”. Religija kaip re-elegija, metarealistinis šiapusybės su Anapusybe tarpininkavimas kaip pasaulių perkūra ir patikra - žaismingai liūdna ir/ar graudžiai žaisminga rauda. A. Rodin’o “mąstytojo” ar/ir Rūpintojėlio rūpestis, rupūs miltai. Be dingsties, o gal iš Meilės. Rasi(s)?

Paberžė

2005 – 2008

(Pranešimo, spausdinto Sk. Kandratavičiaus knygoje “((DE)GENERUOTOS NRG) SANGRIUVA”, praplėsta in/per/sub/trans-versija)

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija