evaldas balciunasVasario 23 dieną, antradienį, 17.00 val. vyks Laisvojo universiteto (LUNI) užsiėmimas „BEDARBYSTĖ  IR ELGETAVIMAS“. Paskaitą skaitys anarchizmo istorikas Evaldas Balčiūnas. Užsiėmimas vyks  J. Avyžiaus viešosios bibliotekos skaitykloje, Vilniaus g. 3, Joniškyje.

Lektorius kalbės apie sugebėjimą paprašyti, priimti, suteikti pagalbą, kuri šiandien yra nuvertinta vertybė. Negi elgetaujantys televizijos projektai yra vieninteliai, verti pagarbos? Lektorius pasakos ir apie elgetavimo technologijų pritaikymą šiuolaikiniame pasaulyje. Bedarbystės klausimą lektorius aptars per asmeninės patirties prizmę: kas apsunkina ir kas praskaidrina bedarbio gyvenimą šiuo sunkiu krizės metu?

Renginys facebook'e

Šiek tiek lektoriaus asmeninės patirties, kurią aptarinėsime, galima rasti straipsnyje „Elgetavimo technologijos“. Prieš paskaitą siūloma lektorius siūlo susipažinti su projektu „Bedarbio užrašai“. Tai nuoširdus bandymas dalintis bedarbio išgyvenimais.

Elgetavimo technologijos 

Viena sparčiausiai Lietuvoje besivystančių paslaugų rūšių yra elgetavimas. Stovinčių ištiesta ranka kasdien vis daugiau. Šie žmonės didelei tautos daliai labai pigiai, tik už kelis centus, leidžia pasijusti turtingais, gailestingais ir t. t. Tai ir yra paslauga.

Tokie laikai, kad tautiečiai semiasi visokios patirties vakaruose. Kas tik mūsų nemoko gyventi : Pasaulio Bankas, Tarptautinis Valiutos fondas, įvairūs labdaros fondai... Gaila, bet apie elgetavimą jie beveik nieko nekalba. O Vakaruose tai gan neblogai išvystyta industrija. Elgetauja ten visi, kas netingi: alkoholikai, narkomanai, valkatos ar šiaip ne darbui sutverti piliečiai. Viena blogybė – elgetavimas reikalauja daug laiko ir atitinkamos išvaizdos. Nori nenori, tačiau elgetavimas greitai virsta gyvenimo būdu.

Alkoholikams tai nerūpi. Paryžiuje metro dažnai sutiksi įtartinos išvaizdos vyriškių, geriančių pigų vyną. Šalia padėta kepurė ar skardinė visuomet jiems garantuoja neišsenkantį vyno šaltinį. Pažiūrėjęs į veidus matai, kad toks gyvenimas juos visiškai tenkina. Mane sudomino Pjeras. Tai šiuolaikinis Diogenas. Tik gyvena ne statinėje, o po tiltu. Ten telpa visas jo gyvenimas – čiužinys ir kelios antklodės. Jis miega kiauras dienas. Šalia padėtoje kepurėje atsibudęs visuomet randa pinigų. Patilte vaikšto žmonės, bet jie jam neįdomūs. Jis pinigų nei prašo, nei sako už juos ačiū. Yra įpratęs, kad vakare kepurėje visuomet randa pakankamą sumą eilinei „kaifo” dozei, ir jam gyventi gera. Tik skundžiasi, kad priviso visokių valkatų, todėl nebegali turėti geresnio miegmaišio – pavagia. O šiaip Pjeras neturi jokių problemų. Net seksas jo jau senai nebedomina...

elgeta-reikalauja-pokyciuGriuvus geležinei uždangai, į Vakarus plūstelėjo Rytų Europos valkatos. Dažno iš jų egzistavimas Vakaruose netenkina. Jie svajoja grįžti namo „mersedesais”. Todėl ir elgetauja gerokai išradingiau už vietinius. Ypač daug tarp atvykėlių lenkų. Jiems prasibrauti į Vakarus nesudėtinga – vizų nereikia.

Susipažinau su Gariku. Jis iki „apsigyvenimo” Paryžiuje spėjo išmaišyti Vokietiją ir Olandiją. Nenori būti lenku, sakosi esąs amerikietis. Garikas turi teisę Prancūzijoj legaliai dirbti. Bet tai jam kelia siaubą. „Į darbą kasdien reikėtų važinėti metro, išprotėčiau”, – sako jis. Pinigų randa ir nedirbdamas. Nemėgsta monotonijos, todėl kaskart randa naujų idėjų elgetavimui. Vienu metu apsimetinėjo berankiu. Prancūzai aukodavo, bet pinigus iš kepurės visada jis pasiimdavo „nesama ranka”, iškišęs ją iš švarko. Žmonėms ta jo idėja patikdavo. Dažnas grįždavo ir dar ką nors įmesdavo už originalumą. Garikas turi ir nuolatinių pajamų šaltinį – tai visą kaktą dengiąs apgamas. Garikas besidomintiems aiškina, kad tai Černobilio pasekmė, ir dėl to neblogai „uždirba”.

Bet visa tai monotoniška, o jis mėgsta linksmas kompanijas, tad įkūrė kažką panašaus į elgetų artelę. Užsirašė ant kartono „Duokit man penkis frankus, jums tai niekis, o man visas gyvenimas”. Gana įspūdinga, kai Garikas nusiima savo juodą skrybėlę ir prieš akis išskleidžia šį savo „plakatą”. Bet atsiranda šykštuolių, kurie neduoda. Tada į pagalbą ateina kolegos. Koks nors apiplyšęs valkata, prieina prie Gariko ir jam „paaukoja”. Prancūzai pasiunta. Kažkoks valkata gailestingesnis už juos? Nesu matęs metro vagono, iš kurio Garikas išliptų be penkiasdešimties frankų.

Rusą Miša domina muzika. Taigi jo ir metodai kiti. Miša „sumeistravo” smuiką, nuo kurio garso katės stimpa. Užsirašė lentelėje „Padėkit įsigyti instrumentą” ir rengia koncertus žmonių susibūrimo vietose. Pasisekimas milžiniškas. Žmonės suvokia, kad be pusšimčio frankų Miša koncerto tikrai nebaigs, o ramybė taigi kainuoja...

Sakysit, taip gyventi negalima. Dar ir kaip galima, paaiškins armėnas Ara. Įtariu, kad savo vardo nė jis pats neatsimena. Vakare susiranda neužrakintą mašiną, suvalgo viską, ką randa valgomo, o rytą paprašo dešimties frankų pagirioms. Dažniausiai gauna. Kur geriau berasi? Ara jau penki metai Vakaruose ir apie grįžimą dar negalvoja.

Svarbu turėti tinkamą „biznio” planą, paaiškins jums bet kuris sutiktas valkata. Vakaruose iš bado numirti neįmanoma. Namuose tenka galvoti, ką valgysi, o čia galima rasti kilnesnių minčių. Galbūt todėl, kaip aiškina vienas valkata, „genijai gimsta provincijoj, o miršta Paryžiuje”. Žinoma, jis žiauriai klysta, nes Europos centras taigi Lietuvoje. Tik bėda, kad Europos centre tiek daug skurdo, kad net Benderis čia neatvažiavo.

 Bedarbio užrašai 

Šiuos užrašus pradėjau rašyti dėl kelių priežasčių. Darbą mečiau, nes nenoriu vergauti ir žemintis, nors esu beveik tikras, kad gausiu dar prastesnį. Man įdomu, kas su mane privers vėl įsikinkyti. Kiek tik keisdavau darbą – taip buvo jau ne kartą – tuo pačiu keisdavau ir profesiją. Idomu, kas nulemia profesijos pasirinkimą – laisvos darbo vietos ar mano norai? Užknisa naujųjų buožių bandymai vaizduoti bedarbius kaip tinginius ir nevykėlius. Nesijaučiu esąs toks, taigi noriu pateikti savo tiesą. Be to, šiandien Lietuvoje darbo ieško šimtai tūkstančių, Europoje – milijonai. Viliuosi, kad nesu kitoks nei jie, vadinasi, pasidalindamas savo godomis, galiu padėti ne tik sau, bet ir jiems. Kaip man pavyks, spręsiu ne aš pats, o redaktorius ir skaitytojai. Bus malonu, jei kam nors mano užrašai bus naudingi ar suteiks bent kiek džiaugsmo. (2009 10 01)

Darbo centre, kaip ir tikėjausi, jaunimu nekvepėjo. „Kvepėjo” skurdu ir benamiais. Patogi nuošaloka vieta – šilta, ant galvos nelyja, galima laukti, kol kas atvažiuos ir pasiūlys kokį atsitiktinį darbelį. Atkopijuojami iš laikraščių ir pakabinami darbo skelbimai. O ir darbo biržos informacija apie laisvas darbo vietas šalia. Galimybių kiek daugiau nei gatvėj prie šiukšliadėžės. Permečiau akim skelbimus. Niekas per daug neužkliuvo. Na, viena įmonėlė, pasivadinusi skambiu bendriniu verslo valdymo sistemų vardu, sakosi ieškanti „kompiuterinių sistemų analitiko” – patirtis nebūtina. Idomu, ar noriu būti komputerastu. Vienoje įmonėje beveik metus iškentėjau kompiuterių tinklo administratoriumi, brr... Tiek to, užsirašiau – kitą savaitę pasidomėsiu. Be to, man rodos, kad prieš pusmetį jau mačiau jų skelbimą, reiks pasiklausinėti, kokia čia įmonė. (2009 10 02)

depresijaDabar, kai atsirado daugiau laisvo laiko, kurį leidžiu gatvėj, pastebėjau, kiek daug žmonių gyvena iš šiukšlių dėžės. Manau, jiems elgetavimo pradmenys labai praverstų – netgi žinau gerą „lektorių”, kuris ir pažangia Vakarų patirtimi pasidalintų, ir trumpai supažindintų su amatu. Nors ir dabar tas potencialus lektorius nagrinėja ne ką mažiau svarbias temas – mačiau jo puikią paskaitą apie filosofinį šlangavimą. Užsiėmimų, kad stogas nevažiuotų, lyg ir turiu pakankamai: vakare kvietė draugai –senai nesimatėm, tad papliurpsim. Pagaliau išsiruošiau į miestą pėsčias. Užgaišau ilgokai – 45 minutes. Matyt praradau formą, anksčiau tą atstumą nueidavau per pusvalandį. Kita vertus, kurgi skubėti – pasivaikščioti vienas malonumas. Buvusiame darbe užsisėdėdavau, net tukti pradėjau. Dabar puiki proga susidoroti su antsvoriu. (2009 10 07)

Pilna salytė bedarbių – gal koks penkiasdešimt žmonių, net kėdžių pritrūko. Biržos darbuotojas supažindino su darbo biržos vykdomomis programomis. Pasakė, kiek laiko mokės išmokas – tiesa, ne visai supratau, ar pretenduoju į pusę metų, ar į ilgesnį laikotarpį, nežinau, kaip mano darbo stažas suskaičiuotas. Na, bet tas kol kas nelabai aktualu. Supažindino ir su kita medalio puse. Sužinojau, kad galiu netekti bedarbio statuso atsisakydamas tinkamo darbo. Bandžiau aiškintis, kas yra tinkamas darbas – gavau atsakymą, kad darbo birža negali įtakoti darbdavio. Paklausiau, o kaip tais atvejais, kai darbdavys siūlo nepriimtinas sąlygas, pvz., nemoka laiku atlyginimų ar pan. Pasiūlė darbintis ir iškart išeiti iš darbo – nors ir kitą dieną. Kvaila, žinoma, bet visgi išeitis. Nes bedarbio statusas – tai ne vien pašalpa, tai ir sveikatos draudimas. Darbo birža „presuoja” dirbančiuosius ir ženkliai prisideda prie darbo sąlygų prastėjimo šalyje. Smuko darbo saugos, atlyginimų standartai. O kaip kitaip, jei žmogus turi eiti į bet kurį, kad ir patį kenksmingiausią darbą, kad neprarastų elementaraus sveikatos draudimo. Įdomu, ką apie tai galvoja profsąjungos? Trišalėje taryboje prie darbo biržų yra jų atstovai, turėtų prižiūrėti biržos darbą. Beje, ir darbdavių organizacijos suinteresuotos tam tikrų standartų išlaikymu, nėra lengva konkuruoti su tais, kurie leidžia sau nemokėti už darbą. Na, bet tai išsiaiškinsiu prie progos. Dabar gi mano užduotis – nepakliūti ant nesąžiningų buožių kabliuko. (2009 10 08)

Tokia samdinių dalia – tavo darbo vaisiais naudojasi kiti. Sakė, kad liūdna. Darbo nėra. Minėjau jam vieną skelbimą, pagal kurį reikėjo jo kvalifikacijos žmogaus, bet paaiškėjo, kad ta įmonė uždarė savo Šiaulių filialą. Tačiau tikiu, kad jis sau darbą ras. Tikrai aukštos kvalifikacijos specialistas ir puikus žmogus. Na, gal kiek per geras būti vadovu. Sutarėme vienas kitam pagelbėti, jei ką sužinosim. Malonu buvo pabendrauti, tiesa, jo liūdesys man nepatiko. Nors ko norėti – žmogus pirmą kartą liko be darbo. Reikia laiko apsiprasti. Kai susitaikys, manau, galės pasiguosti, kad išliko jo padaryti darbai liko. Man lengviau – tos panikos, depresijos ir nevilties universitetus jau esu praėjęs anksčiau. Be to, dabar esu užsiėmęs. O darbų anksčiau ar vėliau atsiras. Va, sesuo atsiuntė žinutę – Kuršėnuose darželiui reikia sargo. Na, už minimalią algą važinėti dvidešimt penkis km pirmyn atgal gal ir būtų patrauklu, bet kol kas biržos išmoka didesnė. Įsidarbindamas ten pabloginčiau savo padėtį. Kodėl turėčiau taip elgtis? (2009 10 11)

Iš dyko buvimo visokios mintys galvon ėmė lįsti. Ėmiau galvoti, kaip būtų galima pigiai pagerinti bedarbių „buitines” sąlygas. Šiauliai – mažas miestelis, visur gali pėsčias nueiti, jei skubi – praverčia dviratis, deja, nei prie darbo centro, nei prie darbo biržos nėra jo kur pasistatyti. Na, du projektai kainuotų gal 10 000 Lt, dar porą tūkstančių kainuotų medžiagos ir dar kokį tūkstantį – sumokėti už viešus darbus. Va, savaitei darbo gautų vienas arba du statybininkai. (Kainos tokios, jei valdiškai daryti. O šiaip tai nė tūkstančio litų nekainuotų...) Kitas bedarbių gyvenimą galintis praskaidrinti dalykas – nei biržoje, nei darbo centre nėra kur atsigerti. Biržoje laiko praleidi nedaug, bet darbo centre žmonės ir ilgiau pasėdi. Va, galėtų birža paskelbti konkursėlį ir pastatyti kokį kavos automatą – ir pati truputį uždirbtų, galėtų bedarbiams numesti, o ir firma, įrengusi tuos automatus, turėtų darbo. (2009 10 16)

Mano reikalai paprastesni, duonos kąsnis irgi mažesnis – mažiau problemų su virškinimu. Praeitą savaitę pažadėjo mokėti bedarbio išmokas. Patikėjau tuo pažadu – 1000 Lt iš vartojimui skirtų pinigų pervedžiau į santaupas. Gal neapgaus ir vieną išmoką gausiu dar šiemet. Tampu beveik klasikiniu rantjė, skirtumas tik tas, kad bandau pragyventi ne iš rentos, o iš santaupų. Tiesa, nelabai įsivaizduoju, kiek galiu apkarpyti savo išlaidas. Kol kas šaldytuvas dar labai pilnas ir jo turinys tuštėja itin iš lėto. Tai gerai, bet ilgai taip nebus. Nežinau, kiek galiu susispausti – 30, 20, 15, 10 ar 5 Lt per dieną. Nežinau, kokio dydžio riebalų sluoksnis man reikalingas. Be to, nežinau, kaip jausčiaus susispaudęs iki 5 Lt per dieną – tokias išlaidas garantuoja mano santaupos. 15 Lt – ko gero, įsitekčiau ir jausčiausi gal net patogiau nei dirbdamas samdomą darbą. Bet esu ne vienas. Kažin ar žmonai patiks, jei pasakysiu, kad nusprendžiau gyventi iš šeimos santaupų. Tad dirbti, atrodo, teks, nors, tiesą sakant, kol kas nenoriu. Na, samdomas darbas netraukia, gal pamėginti rinktis kokią laisvą profesiją? Tapti amatininku. Kadaise prisidurdavau tvarkydamas kompiuterius ir dirbdamas žurnalistu. O gal imtis dar kokio amato? Pagaliau, ir juodadarbiu kartais pabūti būna smagu. Reikės kada apie tai pagalvoti. (2009 10 21)

Iki pavasario man tai dar negresia, bet, kaip sakoma, nespjauk į vandenį… Galėčiau save guosti valdančiųjų pažadais atgaivinti verslą. Tik tie verslininkai kažkodėl skundžiasi, kad valstybė juos žlugdo. Nors kai pasižiūriu, tai lyg ir remia, bet dažniausiai turtingus ir taip neprastai besiverčiančius, o tiems, kam sunku, pelno mokesčio lengvatos nepadeda. Kai ką valdžia tiesiog pjauna – knygų leidybą, viešąjį transportą. Jiems mokesčių našta ženkliai padidėjo. Daliai individualių įmonių naktinė mokesčių reforma virto katastrofa. Ir paaiškėjo, kad tiems žmonėms, nors jie ir mokėjo Sodrai, socialinis draudimas tapo sunkiai pasiekiama prabanga. Oligarchų tvarkomai valstybei pavojingi net ir smulkūs konkurentai. Žvilgsnis nukrypsta į valstybines kontoras. Per savo netrumpą karjerą keliose mokyklose esu dirbęs staliumi. Esu sargavęs. Bet ir čia duobė. Skaitau, kad Šiaulių savivaldybė davė užduotį savivaldybės švietimo įstaigoms, daugiausia darželiams, sumažinti pagalbinį personalą ir sutaupyti 4 milijonus litų darbo užmokesčio. Mano paskaičiavimais, apie 300 žmogelių bus išspirta į gatvę. Jiems bus tragedija. Jei tarp tų žmonių paklius ir mano žmona, man – taip pat. Teks skubiai susirasti darbą. (2009 11 09)

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Paskaitų kalendorius

Lapkritis 2017
P A T K Pn Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3

Facebook

Vikipedija