Luni-joniskisSausio 15 d., penktadienį, 16:00 val., J. Avyžiaus viešojoje bibliotekoje, Vilniaus g. 3, bus surengtas pirmasis Laisvojo universiteto (LUNI) užsiėmimas Joniškyje. Į Joniškį atvyksta du lektoriai iš Vilniaus: Darius Pocevičius ir Robertas Bartašius.

Rašytojas, buvęs VU dėstytojas Darius Pocevičius pasakos apie neformalių savišvietos iniciatyvų istoriją ir ragins patiems kurti Laisvąjį universitetą Joniškyje. „Pasidaryk pats“ namo kūrėjas Robertas Bartašius kalbės apie nuosavo būsto patologiją, kuria serga daugelis lietuvių, ir siūlys nuo jos išsigydyti – imti ir pačiam susiręsti sau pastogę.

Darius poceviciusDarius Pocevičius. Susikurkime universitetą patys

Vakarų visuomenės kritikai dažnai akcentuoja, kad šiuolaikiniai universitetai itin nutolo antikinio savišvietos modelio ir laisvų Apšvietos epochos idėjų. Jų manymu, dabartiniai universitetai yra ne kas kita, o kvalifikuotos darbo jėgos – aukščiausio lygio specialistų – gamyklos. Universitetuose mokoma pagal griežtai aprobuotas programas, iki minimumo sumažintos kūrybiškumo ir kritinės minties apraiškos, visas dėmesys sutelktas į galutinį „universiteto kaip gamyklos“ konvejerio produktą – diplomuotą specialistą, galintį siekti profesinės karjeros. Diplomas, o ne žinios, karjera, o ne išsilavinimas, griežta mokymosi programa, o ne kūrybiškumas – štai tie trys banginiai, ant kurių laikosi šiandieniniai universitetai visame Vakarų pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje.

Todėl daugeliui kritikų atrodo, kad pavadinimas „laisvasis universitetas“ yra paprasčiausias oksimoronas, t. y. vienas kitam prieštaraujančių žodžių derinys. Jų manymu, taip pat sėkmingai galėtų veikti „laisvasis kalėjimas“, „vegetariška mėsinė“, „užjaučiantis fašizmas“ ir pan. Tačiau tokių diskredituotų žodžių galima surasti daugybę – tai „kairieji“, „laisvė“, „liaudis“, „demokratija“ ir t.t. Kita vertus, žodis „universitetas“ yra tapęs ir bendriniu žodžiu, reiškiančiu mokymąsi, pvz., „gyvenimo universitetai“. Taigi „laisvojo universiteto“ pavadinimas visai tiktų laisvai savišvietos iniciatyvai įvardyti, jei būtų akcentuojamas pirmasis, o ne antrasis šio junginio žodis.

Laisvųjų universitetų pasaulyje ne tiek jau mažai. Štai 1880 m. kalvinistas Abrahamas Kuyperis, būsimasis Olandijos premjeras, įsteigė pirmąjį protestantišką universitetą Nyderlanduose ir pavadino jį „Laisvuoju Amsterdamo universitetu“. Jis dėstė jame teologija, buvo pirmasis šios įstaigos rektorius. Toks pavadinimas tais laikais simbolizavo universiteto laisvę ir autonomiją – universitetas stengėsi likti nepriklausomas nuo valstybės ir bažnyčios (P.S. – įdomi „nepriklausomybė“, kai rektorius yra politikas ir bažnytininkas). Universiteto pavadinimas olandų kalba skamba „Vrije Universiteit Amsterdam“, tačiau į kitas kalbas jis pažodžiui („Laisvasis Amsterdamo universitetas“) neverčiamas, vietoj to pasirenkamas artimesnis realybei variantas „VU University“. Reikalas tas, kad („Laisvojo Amsterdamo universiteto“ studentai nėra „laisvi“ nuo mokamo mokslo. Besimokantys „Vrije Universiteit Amsterdam“ per metus moka po 2000 JAV dolerių, jei jie gyvena Europos Sąjungos šalyse, ir po 12 000 dolerių, jei jie yra atvykėliai iš kitų šalių.

Mokamas mokslas anaiptol nėra svarbiausias kriterijus, parodantis, kad vienas ar kitas universitetas nėra „laisvasis“. Vakarų Europoje veikia ne vienas „laisvasis universitetas“, kuriame mokslas nemokamas, tačiau „laisvaisiais“ juos pavadinti vis tiek negalima. Toks, pavyzdžiui, yra Laisvasis Berlyno universitetas (Freie Universität Berlin, FU Berlin) – pats didžiausias iš 4 Berlyno universitetų ir pats elitiškiausias. Jis buvo įkurtas 1948 m. kai senasis Berlyno universitetas po Antrojo pasaulinio karo liko sovietų kariuomenės užimtoje zonoje. „Laisvuoju“ jis buvo pavadintas todėl, kad paskelbė „savivaldą“ ir siekė nepriklausyti nuo valstybės. Tačiau akivaizdu, kad ta „nepriklausomybė“ yra greičiau parodomoji – kiekvienais metais Laisvasis Berlyno universitetas gauna 290 ml. eurų valstybės dotaciją, dar 59 mln. eurų jis prisiduria iš užsienio bei Vokietijos verslininkų. Taigi valstybė yra didžiausias šios gamyklos, vadinamos universitetu, akcininkas, kuris ir valdo šią gamyklą – sudaro gamybos planus (mokymo programas), skiria direktorius ir viršininkus (rektorius ir katedrų vedėjus) ir visaip kitaip kišasi į universiteto veiklą.

Taigi abu minėti universitetai, mano požiūriu, negali vadintis „laisvaisiais“. Šiuo pavadinimu teisėtai gali vadintis tik tokios mokymosi iniciatyvos, kurios iš tikro išlaiko laisvę ir nepriklausomybę nuo bet kokių valdžios ar verslo struktūrų. Tikru laisvuoju universitetu galima vadinti Eksperimentinį koledžą (EXCO), 2006 m. įkurtą Mineapolyje ir St. Paulyje (JAV), arba kontrkultūrinę Laisvąją Londono mokyklą (London Free School), arba Toncio Kuzmaniciaus Liublianoje įkurtą „Darbininkų ir pankų universitetą“ (Delavsko-pankerska univerza, DPU), arba Sankt Peterburgo gatvės universitetą, susikūrusį tiesiog gatvėje, kai šiame mieste buvo uždarytas Europos universitetas.

Pagrindiniai požymiai, liudijantys, kad universitetas yra iš tikro „laisvasis“, yra šie:

1. Laisvasis universitetas turi būti kuriamas ne kaip institucija, o kaip tinklinė struktūra. Oficiali institucija visada riboja laisvę, nes yra apraizgoma pačiais įvairiausiais suvaržymais. Nepriklausomu gali išlikti tik autonominių iniciatyvų, veikiančių nepriklausomai viena nuo kitos, visuma, sujungta į tinklinę struktūrą. Tokį tinklą turi formuoti skirtingos iniciatyvos, turinčios skirtingus požiūrius ir nuomones.

2. Laisvajame universitete turi būti „horizontalus“, t.y. jame neturi būti centralizuotos valdžios. Tradicinis universitetas didžiuojasi savo autonomija, bet iš tikrųjų yra biurokratinė ir hierarchinė struktūra, puoselėjanti autoriteto galią. Tuo tarpu laisvajame universitete mokymosi programos sudaromos ir visi sprendimai sprendžiami tarpusavio sutarimu. Laisvajame universitete atsisakoma bet kokių hierarchinių struktūrų, panaikinama riba tarp dėstytojų ir studentų, studentas virsta dėstytojo bendraminčiu ir dialogo partneriu.

3. Laisvajame universitete visi turi būti lygūs. Tradiciniame universitete reformomis stengiamasi atskirti gerus ir blogus pažymius gaunančius studentus. Į Laisvąjį universitetą kviečiami ne tik studentai, bet ir tie, kurie nestudijuoja – mokiniai, dirbantieji, bedarbiai. Visi jie tarpusavyje lygūs, nes visi gali dalintis žiniomis.

4. Laisvasis universitetas turi būti alternatyvus, jis privalo ugdyti kritiškai mąstančius žmones. Visų šiuolaikinių universiteto reformų tikslas – kuo glaudžiau integruoti aukštąjį mokslą į valstybinio kapitalizmo sistemą, padarant studentus arba valstybės tarnais, arba laisvosios rinkos sraigteliais. Laisvasis universitetas ugdo laisvą ir kritiškai mąstančią asmenybę, kuri siekia išsilavinimo, o ne tik diplomo ir žadamos karjeros valstybiniame ar verslo sektoriuje.

5. Laisvasis universitetas turi būti nemokamas. Tai reiškia, kad už mokslą nemoka ne tik patys studentai, bet niekas nemoka ir už juos. Laisvasis universitetas turėtų veikti anapus prekinių ir piniginių santykių, nes žinioms virtus preke, preke virsta ir pats mokymosi procesas. O tai smarkiai riboja besimokančiųjų laisvę bei lygias galimybes.

Štai tokį universitetą, manau, galime susikurti patys. 2008-ųjų pavasarį kilo Lietuvos studentų ir aktyvaus jaunimo nepasitenkinimas aukštojo mokslo reforma – mainais į abejotiną studijų kokybės pagerinimą dalis studentų privalėjo atsisakyti svajonių studijuoti nemokamai. Nepatenkinti studentai rengė protesto akcijas ir netgi buvo užėmę VU centrinius rūmus. Bet vėliau kilo mintis sukurti kitokią erdvę, laisvą ir nuo naujųjų reformų, ir nuo pačios tradicinio universiteto disciplinos. Tokia erdvė buvo skandalingai įkurta 2008-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniuje.

Per pirmuosius savo gyvavimo metus LUNI tapo tikra ateities eksperimentų laboratorija. Jis tarsi klajoklis dažnai keitė savo vietą, į jo veiklą įsitraukė įvairių sričių žinovai, kurie laisvai dalinosi savo sukauptomis žiniomis, bendruomenė nuolatos keisdavosi, ateidavo vis nauji žmonės. Čia buvo galima aptarti pačius įvairiausius dalykus: kritikuoti sekuliarios visuomenės viziją, sužinoti, kaip savarankiškai pasistatyti namą, mėgautis audiovizualine poezija.

Laisvajame universitete pabrėžiama tolerancija įvairių tautų, rasių, religijų, lyčių asmenims, išgirstama kiekvieno nuomonė bei argumentacija. Laisvajame universitete įgytos žinios netampa nei nuosavybe, nei galios monopoliu. Kai mokslas Lietuvoje tampa turtingųjų privilegija, LUNI propaguojama nemokama savišvieta gali tapti vienintele išeitimi.

Robertas Bartasius 2Robertas Bartašius: Būsto patologija ir kaip nuo jos išsigydyti

Valstybės ir žmogaus požiūriai į būstą esmingai skiriasi. Kaip sumažinti šiuos skirtumus? Ar tai apskritai įmanoma? O gal to net nereikia? Kodėl ikivalstybinės bendruomenės nežinojo, kas yra būsto problema?

Namas per vieną dieną?! Juk tai neįmanoma! Įmanoma, jei sutinkame, kad žmogus yra sociali būtybė. Kodėl komuna yra geriau, nei privati valda? Kada komuna neveikia?

Nuo ko prasideda namo statyba? Nuo sklypo. Lietuvoje nėra žemės, todėl nėra kur statyti namų. Galimi šios problemos spręndimo būdai (skvoteriai, nomadai).

Savo namo vizijos kūrimas. Kai kurie mitai, klaidos ir apgavystės.

Apie ką verta pagalvoti prieš įkalant pirmąją vinį:

  • būsto dydis;
  • tikslumas;
  • laikas;
  • „civilizacijos“ patogumai;
  • saugumas;
  • pinigai;
  • logika ir emocijos;
  • autoritetai;
  • 10% taisyklė;
  • popieriai.

Kai kurių praktinių pasirinkimų būsto statybai apžvalga:

  • molis;
  • šiaudai;
  • padangos;
  • popierius;
  • stiklas;
  • malkos;
  • perdirbti pastatai ir transporto priemonės;
  • požemis;
  • namas ant vandens;
  • namas medyje;
  • namas ant ratų;
  • išardomos konstrukcijos.

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Paskaitų kalendorius

Lapkritis 2017
P A T K Pn Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3

Facebook

Vikipedija