Gediminas Baranauskas gimė 1968 m. Kaune. Studijavo gamtos mokslus Vilniaus universitete, vėliau baigė etnologijos studijas Vytauto Didžiojo Universitete, įstojo į etnologijos doktorantūrą, bet jos nebaigė. Domėjosi šamanizmu ir šia tema paskelbė straipsnį anglų kalba. 1994-2004 m. dirbo knygų platinimo įmonėje “Humanitas” . Nuo 2004 m. – leidyklos KITOS KNYGOS leidėjas. Kartais rašo straipsnius visuomeninėmis temomis, fotografuoja.

 Gediminas Baranauskas

Valdžia prilygina knygas tualetiniam popieriui ir mokesčiais stabdo kultūros „vartojimą“ – skaitymą, teatrus, kultūrinius renginius. Ar ne laikas mums rengti savo „antikrizinį“ planą?

Valdžia prilygina knygas tualetiniam popieriui ir mokesčiais stabdo kultūros „vartojimą“ – skaitymą, teatrus, kultūrinius renginius. Ar ne laikas mums rengti savo „antikrizinį“ planą?

Lietuvos Seimas, patvirtindamas „antikrizinę“ programą, numatančią astronominį 19% PVM tarifą knygoms, kultūriniams renginiams, spektakliams, kultūrinei ir kitokiai spaudai (ES šalių PVM knygoms vidurkis 6.57%), bei daugelio kitų, paliečiančių kultūros sferą, mokesčių, staigų ir didelį didinimą, spjovė visiems Lietuvos kultūros ir kūrybinės sferos žmonėms į veidą.

Deja šiame prekinių-piniginių santykių pasaulyje, knyga, kultūrinis žurnalas, teatro spektaklis yra lygiai tokia pati prekė, kaip ir visos kitos. O knyga mūsų valdžios „biudžeto balansuotojams“ yra tas pats kas tualetinis popierius. „Planas per švelnus, vartojimą reikia stabdyti“ reikalauja eurokomisarė Grybauskaitė. Mūsų valdžia ir stabdo: tualetinio popieriaus vartojimą – 1% PVM didinimu, o knygoms ir kultūrai įjungiamas mokesčių didinimo 25-50% stabdis. Taip, kultūros vartojimą reikia stabdyti, mažiau skaityti, šviestis, tamsia minia lengviau manipuliuoti mūsų elitui.

Beje, keista kodėl būtent dabar reikia mokesčiais stabdyti vartojimą. Vartojimas ir taip smarkiai mažėja keletą mėnesių, būtent dėl to ir nesurenkamas biudžetas, o ne dėl „lengvatų“.

Šiuo metu pasaulyje konkuruoja du požiūriai į ekonominį skatinimą, kurio reikia į recesiją smingančiai ekonomikai: Keynesizmas ir taip vadinama supply-side economics (kurios įtaka šiuo metu sparčiai mažėja) pasiūlo skirtingus receptus. Pirmasis teigia, kad norint stimuliuoti ekonomika, reikia didinti mažiausiai uždirbančių žmonių pajamas, mažinti PVM, didintį ekonomikoje „besisukančių“ pinigų masę; antrasis – atvirkščiai – reikia mažinti įmonėms mokesčius, kad jos galėtu dirbti pelningai ir taip stimuliuoti ekonomiką. Mūsų valdžia kelia ir PVM vartotojams ir mokesčius įmonėms vienu metu. Įdomu, kokiu požiūriu ji vadovaujasi? Gal Analfabeto Diletantausko teorija?

Taigi, kodėl Europos Sąjungoje, itin aukštais mokesčiais pasižyminčiame turtingų šalių klube, taikomas lengvatinis PVM tarifas spaudiniams (ES PVM vidurkis knygoms 6.57%) ir bendrai visai kultūrai bei spaudai, o keturiose ES šalyse galioja netgi nulinis tarifas knygoms? Todėl, kad knyga santykinai yra labai brangus pagaminti ir socio-kultūriniu ir edukaciniu požiūriu labai vertingas produktas, kurio vartojimą reikia visaip skatinti, o ne stabdyti kaip bando daryti Lietuvos valdžia.

Technologijų pažanga leidžia tiesiog šuoliškai atpiginti daugelį gaminių, kartu ne tik neprarandant jų kokybės, bet gaminant juos geresnius ir netgi mažiau teršiant aplinką. Pavyzdžiui kompiuteriai, mobilieji telefonai nuolat tobulėja ir pinga. Taip pat daugelis šių gaminių parduodami visame pasaulyje, tai dar daugiau atpigina gaminio vieneto kainą. Šiek tiek kitaip yra su knyga. Sunku įsivaizduoti, kad rašymo technologija galėtų taip ištobulėti, kad rašytojai pradėtų rašyti žymiai greičiau žymiai geresnes knygas, arba režisieriai žymiai greičiau statytų žymiai geresnius spektaklius. Greičiau jau atvirkščiai. Knygos spausdinamos ant popieriaus, kuris taip pat nepinga.

Lyginant knygą tarkim su mobiliuoju telefonu, knyga yra labiau ne galutinis produktas, o panašesnė į to telefono gamybos technologiją. Tai yra savotiškas socio-kultūrinis know-how, kurio naudodamasis skaitytojas lavinasi ir tobulėja. Tai labai brangus, didžiulės vartojamosios vertės produktas, kurį sukurti įdedama daug pastangų ir kūrybinės energijos.

Mažose šalyse, tokiose kaip Lietuva, leidyba ir spauda turi ne itin didelį verslo potencialą, pvz. knygų leidyba Lietuvoje yra beveik išimtinai smulkusis verslas. Lietuviškas knygos tiražas, netgi bestselerio, yra mažas, todėl iš knygų gaunamas pelnas yra labai ribotas, o knygos savikaina, atitinkamai labai didelė. Tačiau lietuviška leidyba ir spauda yra vienas iš kertinių lietuvių kalbos funkcionavimo intelektualinėje terpėje faktorių. Tai, kad į lietuvių kalbą verčiami reikšmingiausi filosofijos, mokslų ir literatūros veikalai, stiprina lietuviškos kultūros, kaip visateisės ir civilizuotos kultūros statusą. Jei šie kūriniai, jų terminija, naujos idėjos, sąvokos, ištisi naujai kuriami diskursai egzistuoja lietuvių kalba, tai yra didžiulis nedidelės 3 mln. lietuvių tautos laimėjimas. Jei to nėra, Lietuvos intelektualinė terpė virs kitakalbe terpe, kaip jau yra ne kartą buvę Lietuvos istorijoje.

Taigi PVM lengvata knygoms, kaip ir kitai „kultūrinių industrijų“ kuriamai produkcijai, yra pagrįsta ir rekomenduojama Europos Sąjungoje, praktikuojama absoliučioje daugumoje išsilavinusių pasaulio šalių. Ir daugiau nei būtina Lietuvoje. Nebent jeigu mes planuojame „stabdyti“ skaitymą ribodami knygų vartojimą, nes juk PVM mokestis yra vartojimo mokestis.

Skaityti nėra vartotojiškumas. Žmogus gali atsisakyti pirkti naujausio modelio telefoną, ar naujausios mados batus ir kol kas panešioti senuosius. Tačiau ar atsisakysime naujos knygos, dėl to, kad jau nusipirkome vieną. Skaitysime vis tą pačią?

Švedijos knygų platintojų ir leidėjų asociacijos užsakymų atliktas tyrimas atskleidė, kad Švedijoje prieš 7 metus PVM tarifas knygoms sumažintas nuo 25% iki 6% turėjo teigiamą įtaką visai Švedijos knygų kultūrai. Statistika parodė, kad knygos atpigo maždaug lengvatą atitinkančia suma ir kad žmonės, išleisdami knygoms tiek pat pinigų, įsigijo daugiau knygų. Tai paneigia, kažkieno Lietuvoje platinamas idėjas, neva PVM lengvatomis pasinaudoja tik verslas.

Nepaisant to, kad vienas po kito žlugo pradiniai naujosios Lietuvos valdžios argumentai – civilizuotose šalyse buvo paskelbti visiškai priešingi antikriziniai planai, Lietuvoje lapkričio mėn. prasidėjo defliacija (mokesčių didinimas buvo pateikiamas kaip priemonė suvaldyti itin didelę infliaciją), valdančiųjų buldozeris kol kas juda pirmyn traiškydamas ir taip trapią knygų leidybą, teatrą, spaudą – sferą, kurios stiprinimas yra mūsų nedidelės šalies visuomenės, kalbos, kultūros, kūrybinio potencialo išlikimo svarbiausia sąlyga.

Valdžios atstovai su pasididžiavimu pareiškia: mums neprireiks ES, Tarptautinio valiutos fondo, kitų tarptautinių organizacijų finansinės pagalbos. Nors gilesnėje krizėje esančiai Latvijai, gaunančiai 5 mlrd. eurų pagalbą, iškeltose sąlygose (Tarptautinio valiutos fondo iškeliamos sąlygos būna labai sunkios) numatoma lengvatinį PVM tarifą didinti iki 10% (tai dar yra derybų objektas), mūsų valdžia, nesikuklina apmokestinti kultūros vienu didžiausių kultūros sferai taikomu PVM mokesčiu pasaulyje! Prieš mus nublanksta turtinga, garsėjanti aukščiausiais mokesčiais, Europa.

Valdžios žadamos „permainos“ (t.y. mokesčių didinimas kultūrai) jau dirba savo juodą darbą: spauda, teatrai, leidyklos, stabdo ateinančių metų projektus, mažina darbuotojų skaičių, mažina užsakymus laisvai samdomiems kūrėjams – vertėjams, dizaineriams, žurnalistams. Šventė baigiasi, laikas dirbti? Bet ką dirbti jeigu viskas stoja? Ir ne dėl krizės, o dėl „antikrizinės“ programos.

Į itin sunkią padėti patenka kino, teatro, muzikos festivalių ir kultūrinių renginių organizatoriai, teatrai. Parama kultūrai rinkimų programose deklaravusi valdžia jiems irgi paruošė antikrizinį paketą – 20-50% dėl papildomų mokesčių didėjančių kaštų „paramą“. Rezultatas – daugelis jų nebegalės egzistuoti, dalis savo veiklą perkelia į užsienį. Bilietai žinoma smarkiai brangs.

Šioje situacijoje kirba klausimas, kokia bus kultūros žmonių reakcija – tylus, sovietmečiu išmoktas susitaikymas? Na, nepriėmė Lietuvos leidėjų asociacijos delegacijos „viršininkas“ – Seimo kultūros ir švietimo komitetas. Viršininkui geriau matyti, jis valdo valstybę.

Manau, kad kultūrininkams laikas atsibusti. Ar miegosime kol mus ... tvatins? Jei globalinė ekonominė krizė persimetusi į Lietuvą ir taip neria kilpą ant kaklo tokiai jautriai sferai kaip kultūra, tai valdžia savo ekonomiškai beprasmiškomis priemonėmis dar paspiria taburetę jai po kojom.

Jei mokesčių didinimas yra neišvengiamas, jis turi būti didinamas visoms sritims proporcingai. Jei valdžia tokiu mokestiniu smūgiu „užlenks“ leidybą, spaudą, renginius, teatrus, įdomu iš kur atsiras papildomų planuojamų biudžeto įplaukų? Gal tik daugiau bedarbių, kuriems reikės pašalpų.

Sprendžiant iš to kad valdžia veikia paniškai, be skrupulų ir nesivargindama atlikti bent kiek rimtesnės struktūrinės savo „priemonių“ analizės (nekalbant jau apie ilgalaikio poveikio ir poveikio kultūrai studijų), buldozeris gali ir nesustoti. Tada mums reikės savo „antikrizinio palno“:

Boikotuokime VEKS‘ą - valdžios statomą Potiomkino kaimą, kultūros naikinimo fone, kitus oficialius valstybinius kultūros renginius ir skelbkime Lietuvą „Kultūros katastrofos zona 2009“, organizuokime alternatyvinius protesto kultūrinius renginius.

Priminkime valdžiai Graikiją, Atėnus, renkime manifestacijas ir pilietinio nepaklusnumo akcijas.

Gal reikėtu surengti Lietuvos kultūros forumą: „Lietuvos kultūros išlikimo perspektyvos naikinančios valdžios politikos sąlygomis“.

Leidėjai ir autoriai, krizės sąlygomis, kiek mūsų galimybės leidžia, pasistenkime bent nedidelę dalį leidinių platinti internetu nemokamai. Propaguokime antikopyraitą. Taip atliksime pilietinę pareigą valdžios „iškultūrinamai“ visuomenei ir, tikiu, bent jau daugeliu atveju, nepatirsime ekonominių nuostolių, kurie krizinėje situacijoje žinoma nėra pageidautini. kitos knygos planuoja kreiptis į kai kuriuos autorinių teisių turėtojus ir prašyti leisti parsisiųsti jų kūrinius iš mūsų internetinio puslapio nemokamai.

Reikalaukime iš valdžios tikros antikrizinės programos, padėsiančios išsilaikyti kultūrai, smulkiam ir vidutiniam verslui, vargingiau gyvenantiems žmonėms. Reikalaukime demokratijos priimant sprendimus. Reikalaukime valdžios rinkiminių pažadų remti kultūrą vykdymo.

Keiskime diskursą, frazes, mums primestas apgaulingas ir klaidinančias formuluotes:

Ne kažkokių „nepagrįstų lengvatų“ naikinimas, o astronominis PVM tarifo knygoms didinimas iki 19%, kas 3 kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį knygoms.

Skaitymas, savišvieta, teatrų ir kultūros renginių lankymas – nėra „vartojimas“, kurį valdžia ruošiasi stabdyti.

Astronominiai mokesčiai kultūros ir kūrybiniam sektoriui – ilgalaikių pasekmių turintis Lietuvos intelektinio ir kūrybinio potencialo silpninimas. (Kam tai naudinga?)

Švietimas, kultūra, spauda, knygos – ne prabanga, o būtinybė, kertiniai pažangos akmenys. Tik apsišvietęs, kritinį mąstymą išsiugdęs žmogus pajėgus pasipriešinti manipuliacijoms, priespaudai, gyventi demokratiškai ir kurti savo ateitį pats.

gb


2008 12 14

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija