evaldas bGruodžio 20 d., sekmadienį, 14 val., PAS salėje, Klaipėdos g. 31, Panevėžyje rengiama poleminė diskusija „Ką gali anarchizmas“. Diskusijos moderatorius Evaldas Balčiūnas – buvęs maištininkas, renegatas, disciplinos laužytojas, profsąjungų bosas, tarptautinis veikėjas ir elgeta.

Anarchizmas (gr. αναρχία, „be valdovų“) – politinė filosofija arba doktrinų ir pažiūrų visuma, teigianti, kad hierarchinės valdymo formos yra ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. Žodis „anarchija“, kaip dauguma anarchistų jį vartoja, nereiškia chaoso, nihilizmo ar moralinio nuopuolio, bet verčiau harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu.

Pagrindinis modernus žodynas „Webster's Third International Dictionary“ apibūdina anarchizmą trumpai, bet aiškiai: „Politine teorija, besipriešinanti visoms valdžios formoms ir valdiškiems suvaržymams ir ginanti savanorišką, nepriverstinį bendradarbiavimą ir laisvą individų bei grupių susivienijimą jų poreikių patenkinimo tikslais“. Kiti žodynai apibūdina anarchizmą labai panašiai. „Britannica Webster“ žodynas apibūdina anarchizmą kaip „politinę teoriją, kuri visą vyriausybės valdžią laiko nereikalinga ir nepageidaujama bei gina visuomenę, paremtą savanorišku individų ir grupių bendradarbiavimu“. Trumpesni žodynai, tokie kaip „New Webster Handy College Dictionary“, apibrėžia anarchizmą kaip „politinę doktriną, teigiančią, kad visa valdžia turi būti panaikinta“.

Anarchizmą galima suvokti kaip savo ir kitų asmeninį orientyrą, kaip asmeninį požiūrį į gyvenimą. Šitaip apibrėžiant, anarchizmas būtų pasirinkimas mąstyti pačiam, o ne aklai kažkuo sekti. Tai būtų hierarchijos atmetimas, atsisakymas priimti „dievo duotą“ bet kurios nacijos, įstatymo, ar kitos jėgos viešpatavimą, kaip aukštesnį už tavo viešpatavimą pačiam sau. Tai būtų instinktyvus nepasitikėjimas tais, kurie įrodinėja, kad turi kažkokį aukštesnį už kitą žmogų rangą ar statusą, ir nenoras pačiam užimti kažkokį statusą kito atžvilgiu. Visų svarbiausia, tai būtų atsisakymas patikėti atsakomybę už save svetimoms rankoms; tai būtų reikalavimas, kad kiekvienas galėtų ne tik pasirinkti savo lemtį, bet ir ją vykdyti. Pagal šitą apibrėžimą, anarchistų yra daug daugiau nei atrodo, nors dauguma jų savęs tokiais nelaiko.

Ką gali anarchizmas

Diskusijoje pamėginsime aptarti, kaip veikia principai:

  • „Grožį - į gatves“,
  • „Būkim realistai – reikalaukim neįmanomo“,
  • „Netikėk niekuo, kam virš 15(20)(30)“,
  • „Maištauti linksma“,
  • „Tu žmogus ar pelė? Priešinkis“,
  • „Nei dievų, nei šeimininkų“,
  • „Kas buvo nieks, tas taps viskuo“,
  • „Vėjas iš užpakalio nugalės vėją į užpakalį“,
  • „Kovoje įgysi savo teises“,
  • „Pasidaryk pats“,
  • „Solidarumas – tai savitarpio pagalba“

Įspėjimas: vaikams, teisėsaugos pareigūnams ir neturintiems vaizduotės bei humoro jausmo diskusijos turinys gali būti žalingas.

Anarchistai

Apibrėžti, kas yra anarchizmas, gana sudėtinga. Mano nuomone, anarchizmo istorija – tai praktiškų bandymų, siekiančių paneigti pinigus, valdžią ir autoritetą, seka. Kiek pamenu, XX a. pradžios rusų anarchistas A. Borovojus yra sakęs, kad liberalizmas yra sotaus žmogaus ideologija, socializmas – alkano, o anarchizmas – prabudusio.

Ką darys prabudęs žmogus – paslaptis. Gal taps naujuoju Buda, o gal bėgs į „tašką“ alaus. Aišku tik viena – jis bandys keistis arba keisti. Ką keisti – renkamės patys. Anarchizmo istorija pateikia daugybę pavyzdžių, kaip tokie „prabudę” žmonės bandė paneigti ar sugriauti piniginę-prekinę sistemą, autoritetą ar valdžią, tačiau griežtų schemų, kaip tai reikėtų daryti, nesukūrė. Kaip tik tame glūdi visas anarchizmo grožis ir privalumas – sektiną pavyzdį turi išsirinkti pats (beje, galima tą pavyzdį ir susikurti).

Diskusijos metu panagrinėsime kelis įvairių epochų anarchistų šūkius. Galbūt jie padės sutelkti mintis ir atsakyti į klausimą „Ką gali anarchizmas”.

Anarchizmas„Grožį į gatves”. Šis šūkis atsirado 1968-aisiais kaip atsakas į jaunystę varžančias puritoniškas elgesio normas. Jo esmė – merginos savo grožiu ir jaunyste išsprogdina vyrų valdomą pasaulį. Man kartais atrodo, kad moterys ir merginos atėjus pavasarius, kokia kita proga, o neretai ir visai be jokios progos nuolat kartoja tas atakas. Taip žiūrint, šį siekį jos atsineša gimdamos, tad 1968-ieji čia niekuo dėti.

„Būkim realistai – reikalaukim neįmanomo”. Dar vienas 1968-ųjų šūkis. „Tai neįmanoma” – taip skamba šūvis, nužudantis bet kokią svajonę. Jei žmonijos istorijoje nebūtų buvę maištininkų, išdrįsusių pasipriešinti šiai suaugusių pasaulio logikai, kiek daug mes būtume praradę... Iš tikro realybė tokia, kad ko nors pasiekti galima tik siekiant „neįmanomo”. Todėl tas šūkis labai realistiškas, bet kartu griaunantis pasaulio tvarką, todėl galingiesiems itin nepatogus.

„Netikėk niekuo, kam virš 15(20)(30)“. Šūkis – senas kaip pasaulis, atspindintis ne tiek kartų konfliktą (kaip bando vaizduoti pagyvenę dėdės), kiek kiekvienos kartos teisę susikurti sau priimtiną (san)tvarką. Be abejo, šią teisę, kaip ir bet kurią kitą, tenka ginti. Deja, istorija rodo, kad reta kuri karta įstengia ją apsiginti. Kita vertus, kiekvienas bandymas duoda savų vaisių.

„Maištauti linksma“. Maišto priežastimi dažniausiai tampa nepakenčiama esama padėtis. Bet tai juk ne priežastis maištauti nuobodžiai ar žalojant save. Iš Kauno kilusi anarchistė Emma Goldman yra sakiusi: „Jei negaliu šokti, nedalyvausiu ir jūsų revoliucijoje“ („If I can‘t dance, I don‘t want to be in your revolution“). Tai ne panelės kaprizai, nes šią „panelę“ Amerikos federalinis biuras laikė pavojingiausia šalies moterimi. Tai svarbus principas, teigiantis, kad revoliucija kyla ne dėl vėlesnio gyvenimo, revoliucija yra gyvenimas čia ir dabar. Gyventi, kaip ir maištauti, yra gera ir linksma.

„Tu žmogus ar pelė? Priešinkis“. Žmogaus gyvenimą gali apkartinti baimė. Kai žmogus pabando priešintis, netgi jei galimybių pagerinti padėtį nėra daug, jo gyvenimo kokybė ir savijauta iš karto pagerėja. Siekis priešintis bet kokiomis sąlygomis suteikia gyvenimui prasmę ir puošia bet kurio žmogaus gyvenimą. Tai stiprioji anarchizmo pusė.

„Nei dievų, nei šeimininkų“. Dviejų didžiausių engėjų – bažnyčios ir kapitalo – neigimas. Valstybė su neva įmanomu „gerojo valdovo” vaidmeniu kol kas dar lieka šešėlyje. Bet du kasdien sutinkami engėjai atmetami be jokių kompromisų. Tai teikia vilčių.

„Kas buvo nieks, tas taps viskuo“. Siūlymas apversti žmones išnaudojančią socialinę piramidę. Sena graži svajonė riebius liaudies tarnus nublokšti iš piramidės viršaus į jos apačią. Puiki dieta, gydanti nuo puikybės ir godumo.

„Vėjas iš užpakalio nugalės vėją į užpakalį“. Nepadori, sodri, gyvenimiškai teisinga tezė, galinti sugriauti, bet kokio išsilavinusio, logiškai mąstančio ir „padoraus” puritono išvedžiojimus. Su tokiais argumentais joks ponulis nepasiginčys, o jei bus užsispyręs – galima ir pademonstruoti... Beje, visai suprantamas argumentas, nors ir neatitinkantis buržuazinės etikos bei estetikos normų. Kapitalistai kasdien įžeidinėja dirbančiuosius, primesdami skurdą ir nepriteklius, o į dantis už tokius darbus gauna tik retkarčiais...

„Kovoje įgysi savo teises“. Kviečiama priešintis, kita vertus, primenama, kad „dovanotas teises” geras dėdė gali ir atsiimti. Panašiai kaip kad su gegužės 1-ąja ir 8-erių valandų darbo diena. Šventinę dieną valdžia nuolat taikosi uždrausti. Aštuonios darbo valandos lyg ir tapo norma, bet darbo dieną vis norima ištempti.

„Solidarumas – tai savitarpio pagalba“. Vienas garsiausių anarchistų Piotras Kropotkinas teigė, kad tarpusavio pagalba yra vienas iš svarbiausių principų, reguliuojančių ne tik gamtos, bet ir žmonių gyvenimą. Jo nuomone, tas principas net svarbesnis nei kova už būvį.

„Pasidaryk pats“. Aptarus kelis atsitiktinai paimtus anarchistų šūkius bei idėjas, belieka tik pasirinkti sau rūpimą problemą, ir, kaip sakoma, suteikti „visą valdžią vaizduotei” – mėginti ją išspręsti. Galimybės neribotos, bent šimtą problemų pabandę išspręsti anarchistiniais būdais, tikrai žinosite, ką gali anarchizmas...

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija