Kasparas_pocius_fotoLaisvojo Universiteto Plungės fakultetas šį penktadienį, balandžio 9 dieną, 18:00 val., restorane „Skalvija“ (Vytauto g. 3) kviečia į socialinio aktyvisto Kasparo Pociaus paskaitą. Joje susipažinsime su autonomizmo (arba autonominio marksizmo) – visame pasaulyje išplitusio ir didelę įtaką įvairių šalių aktyvistams padariusio judėjimo – idėjomis.

Renginys facebook'e

Autonomizmas atsirado XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiais Italijoje. Tuo metu visame pasaulyje vyko darbininkų kovos prieš kapitalistinį išnaudojimą. Autonomistai (iš jų garsiausi – Sergio Bologna, Mario Tronti, Antonio Negri, Franco Berardi – Bifo), atsiskyrę nuo ortodoksinių komunistų partijų ir profsąjungų, paskelbė, kad darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui autonomiškai: atsiskyrusi nuo minėtų institucijų ir su jomis nebendradarbiaudama, nepasikliaudama valstybės ir daugelio kairiųjų propaguojama, tačiau, autonomistų nuomone, atgyvenusia gerovės valstybės iliuzija.

Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai („baltieji heteroseksualūs vyrai”), bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Ši maištingai nusiteikusi ir ne kitiems, o sau gyventi pasiruošusi klasė aktyviai priešinasi valstybės prievartai ir kapitalo išnaudojimui, kurdama vad. klasinę kompoziciją, kurioje socialinis, klasinis solidarumas ir saviorganizacija neįmanomi be atskiro individo laisvės kolektyve, jo “neaukojimo” bendriems interesams. Tie laikotarpiai, kai dirbantieji susikuria sau gerovę, pradeda reikalauti vis didesnės laisvės nuo kapitalo ir valdžios ir kurti radikalias utopijas, vadinama kompozicija, vėliau ateina dekompozicijos – brutalių kapitalo sankcijų ir valdžios prievartos – metas, sutampantis su kapitalo krize, o po jos – metas dirbantiesiems atkurti savo galią ir stiprybę.

Šiuolaikinėje kapitalistinėje santvarkoje visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir kiaurą dieną plušančios namų šeimininkės, kurios negauna uždarbio, studentai, programuotojai ir kūrėjai, tampantys intelektinio darbo vergais. Taip galia suskaldo, fragmentuoja, dekomponuoja dirbančiųjų klasę. Tačiau istorija rodo, kad būtent darbo jėga savo socialinėmis kovomis – nepaklusnumu bosams ir valdžiai, sabotažu, atsisakymu dirbti, nesankcionuotais streikais, maištais, autonominių erdvių kūrimu ir netgi aktyvia migracija (balsuodama kojomis) gali nuvesti kapitalizmą į krizę. Norėdamas iš tokios krizės išeiti, kapitalizmas privalo prisitaikyti prie socialinių kovų ir pakeisti gamybos modelį. Šiandieninėje krizėje taip pat matome kapitalo bandymus lošti “žaliąja” korta, tačiau turėdami omenyje nuolatinę kapitalo būtinybę plėstis, galime tikėtis tik to, kad ekologija virs dar vienu korporacijų pasipelnymo šaltiniu. Istorija pateikia panašų pavyzdį, kaip aštuntajame dešimtmetyje, po septintojo dešimtmečio judėjimų kovų fabrikinį nuobodaus disciplinuoto darbo modelį keitė kūrybingesnis lankstus laisvai samdomo darbo modelis, išlaisvinęs daugelį dirbančiųjų nuo aštuonių valandų darbo dienos vergijos, bet padaręs juos negarantuotus dėl išgyvenimo.

Autonomistų požiūris tapo atsvara šimtmečius gyvavusiam ir šiandien tebegyvuojančiai sampratai, pagal kurią kapitalas gali plėtotis savarankiškai, nepriklausomai nuo dirbančiųjų, kad sąlygas diktuoja tik bosai ir valdžia. Toks požiūris ugdo dirbančiųjų savivertę ir pasitikėjimą savimi, ugdo alternatyvų mąstymą, saviorganizacijos, tarpusavio pagalbos principus. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo galinga antikapitalistine srove, kuri, priešindamasi kapitalistiniam išnaudojimui ir valstybių iškeliamoms sienoms, įsiliejo į šiuolaikinį antikapitalistinį judėjimą.

Paskaitoje pabandysime pasiaiškinti, kokios autonomizmo idėjos galėtų tikri šiandieninei Lietuvai, diskutuosime, kur eina šiuolaikinis kapitalizmas ir ar tikrai mes negalime nieko pakeisti, aptarsime, kaip patys mes, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie pasipriešinimo kapitalistinei ir valstybinei priespaudai – kurdami nepriklausomus judėjimus, profsąjungas, organizuodami nesankcionuotus streikus, o gal telkdamiesi autonominėse erdvėse ir bandydami gyventi laisvi nuo to, ką mainais į mūsų gyvenimus siūlo kapitalas? Maloniai kviečiame visus dalyvauti ir diskutuoti.

autonomistai

Kasparas Pocius – socialinis aktyvistas, žurnalo „Juodraštis“ ir portalo „anarchija.lt“ redakcinės kolegijos narys. Studijavo istoriją Vilniaus universitete, vėliau tradicines studijas išmainė į Laisvąjį universitetą, dalyvauja jo iniciatyvinėje grupėje. Dalyvavo daugelyje įvairių akcijų. Domėjimosi kryptys – socialinių judėjimų istorija, politika ir filosofija, grožinė literatūra, alternatyvūs švietimo modeliai. Yra išvertęs Noamo Chomsky knygą „Tikslai ir vizijos“, publikavęs straipsnių politinėmis, socialinėmis ir filosofinėmis temomis.

Naudinga literatūra

Gary Kinsman: Revoliucijos politika: besimokant iš autonominio marksizmo 

Antonio Negri: radikalioji politika XXI amžiuje

Kasparas Pocius: Atsargiai, prekariatas!

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Paskaitų kalendorius

Lapkritis 2017
P A T K Pn Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3

Facebook

Vikipedija