Skaidrius kandratavicius2009 m. spalio 21 d., trečiadienį, 18 val., Plungės turizmo ir verslo informacijos centre vyks trečioji Plungės LUNI paskaita „Religingumo ir kūrybiškumo sąsajos“. Lektorius – Skaidrius kandratavičius (Paberžė). LUNI paskaitos yra nemokamos ir atviros visiems.

Religinio siaurąja prasme teksto tradicinis tikslas - išlaisvinantis iš asmeninės ir socialinės nuodemės kito potyris, į tiesos ir gėrio kovą su blogiu ir korupcija įtraukiantis visą asmenybę su protu, valia, jausmais ir visą bendruomenę. Ar galimas individualus, atsietas nuo Tradicijos ir Bendrijos, kryžiaus kelio, kaip teksto, perskaitymas ir jo, kaip modelio būti, igyvendinimas, Dievo ar velnio tai kelias?

Ispanų literatūros klasikai ir mistikai šv. Teresė Avilietė ir šv. Jonas nuo Kryžiaus, šlovinę “sielos naktį” kaip visų “viršūnių ir gelmių” persiliejimo laiką, skirtybių sutapties, kraštutinumų siausties, katarsių vilties laiką/ilgesių žaizdrą, taigi vidaus pasaulį, antrina, bet ir kontrastuoja šv. Pranciškui Asyžiečiui, šlovinančiam išorės pasaulį/kūriniją, kaip geriausiojo Dievo veikimą/evoliucijos vektorių šiame geriausiame iš pasaulių. Tačiau autentiški mistikai niekada nebuvo “mėmės”, bestuburiai konformistai ar vien sublimuoti erotomanai, bet daugumas paženklinti nesitaikstymo nei su vidine, nei su išorine korupcija/sugedimu žymeniu, aistringi kaip reta, jie/jos energingai įvairialypiškai veikė pasaulyje ir pasaulį, pri/ati/už-tardami Dievo kūrinijai, ją reformavo, rekonstravo, bet ne dekonstravo ar deformavo kaip kartais nutinka šiandieniams psichoanali(ti)niams, sociokritiniams autoriams be autoriteto ar vardan autoriteto.

Taigi, ir istoriškai akcentavęs teisiojo santykį su neteise, šiandien kaip niekad Rūpintojėlis, Kryžnešys aktualizuojamas tiek Iš(si)laisvinimo (Liberation) teologijos kūrėjų/griovėjų, tiek pigių politikierių (Lietuvoje ne mažiau nei Trečiajame pasaulyje). Vieno kančia už visus, dėl kitų - archetipinis solidarumo ir mesijinis/misijinis teisingumo var(d)iklis ar asmeninio įsipareigojimo nu(si)ėmimas kolektyvinės ar autoriteto atsakomybės sąskaita? Kaip ir anksčiau, teologijos praxis, istorijos ir “absoliučios Ateities”(amžinybės) hegemonai, lėmėjai buvo ir tebėra ne scholastiniai atsarguoliai diplomatai, bet poetinio apsėdimo žmonės – pateptojo ar/ir prakeiktojo stigma paženklintieji, revoliucionieriai, revoliucionuojantys pirmiausia patys save. Jie ir jos. Ing ir Jang. Vėlgi – du viename.

Humanitaro, humanisto/knygnešio ir kryžnešio, išminčiaus (guru) kryžiaus kelias - aprėpiant daugiau už minią, jos neniekinti kaip antikos mąstytojas, dargi ją mylėti, atlaikyti ant silpnų pečių “Cogito ergo sum”, filosofų “Žinau, kad nieko nežinau” ar poetų “Nežinau, kad viską žinau” naštą, dažniausiai vienam – prieš baltą lapą, prieš pilką masę, prieš Super Ego rėksmą, prieš sąžinės klyksmą, prieš Dievo tylą. Pranašo uždavinys, pasiuntinybė – turint dovaną ir žaizdą kontaktuoti su išmintimi, tenka ieškoti ir rasti būdą pranešti, dalytis ja su visuomene, idant individų suma tolydžio taptų pilietine bendruomene, šeima, komuna per Komuniją su ir tarp.

Koks principas gali “išgelbeti”, išlaikyti trapią pusiausvyrą, susiduriant su skirtingomis ideologijomis, multikultūrinėmis sistemomis, simultaniškomis agregorų energijomis, nevienakrypčių patirčių asmenimis, egzistenciniais klausimais: "Arba-arba" (kierkegaardiškosios ekskliuzyvinės modernybės laikų universalumo utopistinės pretenzijos) ar "Ir-ir" (iki nihilizmo inkliuzyvinė pomodernybės meto (dez)integracija)?

Galgi įmanoma likti ištikimam savo atrastoms ir apgintoms tiesoms, kartu atsiveriant kitoniškumui, dalijantis, ne primetant, o dovanojant ir apkabinant bei švenčiant buvimo/tapimo žmogumi stebuklą, drauge ekumeniškai/ekiu-meniškai/ekonomiškai (oikumene – bendri namai) nerimaujant, pacifistiškai kovojant dėl atžalyno ir planetos ateities, neprarandant rūpesčio savuoju išganymu – tapatybės vientisumu, augimu, paradoksaliai mažėjant sau. Intelektualinė arogancija natūraliai sumažutėlinama lyrinės “litlit’o” prigimties, jaunatviškas romantinis/ideologinis polėkis/poreikis, ekshibicionistiškas ar revoliucinis įkarštis brandžiai grūdinamas susitaikymu, bet ne prisitaikymu, realybės kontūrų prisijaukinimu bendrabūvio patirtimi. Tokia svajonė/vizija, regima iš kalbamylio perspektyvos, negali nevirsti dievdirbio introspektyva, negali nesutikti kelyje Dievo kaip Svajotojo, Vizionieriaus, Teoretiko ir Praktiko, bet labiausiai Poeto, “Moliavotojo”, įkvėpusio moliui meilės alsulį/dusulį, laisvo pasirinkimo alpulį/epilepsiją, nuomarį vardan rimties, antiirties.

Skaidrius Kandratavičius (g. 1973) – poetas, teologijos magistras, kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas. 1998 m. baigė Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete, 2000 m. apsigynė pastoralinės teologijos licenciato laipsnį. 2002 m. pašventintas Katalikų Bažnyčios kunigu. Nuo 2005 m. - Paberžės parapijos klebonas. Be filosofijos ir teologijos gilinasi į semiotiką ir socialinę analizę, bioetiką ir logoterapiją.

Apie save: Lemiančiajam laiminant – dzūkui Dailidei ir aukštaitei Kalbamylei lytėjant – jau trisdešimt trim laiptais lėtinu laiką – suviliotas Jėzaus Kristaus penkti metai ieškau Dievo valios šv. kunigystėje – iki tol – leista prisiliesti prie gyvenimo ir Vytauto Didžiojo universitetų – prie moters ir vienuolystės – skaityta ir rašyta – kalbėta ir tylėta – verkta ir džiūgauta – mylėta – ragauta bedarbio ir mokytojo – studento ir mokslininko duonos – šiandien – teologijos licenciatas – „Naujoji kairė’95“ aktyvistas – „Marijos radijo“ etatinis bendradarbis – kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas – pradėtas Alytuje – tarnaująs Paberžėje – atviras ateičiai – lietuvių kilmės pasaulio pilietis – katalikų krikšto tikintysis Dievą – bendradarbiauju almanachuose kultūrraščiuose interneto svetainėse.

Skaidrius Kandratavicius Plunge

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija