„Ankstų rytą leidžiuosi tarptautiniame Tribhuvan oro uoste Katmandu. Čia nešviečia milijonai švieselių, nestūkso stikliniai dangoraižiai, slėnio paklotės neskrodžia traukiniai. Tačiau kirtus debesis mane pasitinka kalnų šešėliuose baugiai bundantis milijoninis miestas, kuriame mažaūgiai namai atrodo be langų, o sostinės spalvos, vos paliestos aušros saulės, alsuoja rytietiška mistika. Atsiranda saldus jaudulys. Dėl kalnų bei juose susidarančių nepalankių oro sąlygų, blogo matomumo bei beradarių oro uostų Nepalas lėktuvų pilotams išspaudžia ne vieną prakaito lašą. Dar leidžiantis toptelėjo kažkur skaityta mintis: In Nepal even clouds have stones. Radarai įjungti – nusileidžiame sėkmingai.“ – ištrauka iš lektorės Airinos Pinevičiūtės asmeninių užrašų. Nepalas, 2014 ruduo.
Trys mėnesiai laisvo laiko Nepale pačiam su savimi, kai atsiduodama atsitiktinumų bei nežinomybės loterijai. Nepalas – puiki šalis tykoti tigro krūmuose, tapyti mandalas Himalajų skersvėjuose, skraidyti su kalnų ereliais, dalyvauti šerpų vakaronėse bei išsirėkti iki sielos gelmių aidais į kalnų sienas... Kažkada – ir pavalgyti šiaurės korėjiečių restorane.
Apie lektorę:
Airina mano, kad keliavimas vienam yra pati geriausia gyvenimo mokykla. Kitos mokyklos tik priedai. O save apibūdinti sunku – ypač rišliu tekstu... Kelionė (tiek fizinė, tiek dvasinė), knygos, vairavimas (nieko nėra nuostabiau už vairavimą krašto keliais garsiai klausantis muzikos), kalnai (tai vienas iš nedaugelio dalykų gyvenime, priverčiančių verkti iš susijaudinimo), fotografija (kiekviena nuotrauka slepia istoriją), marinuota mamos silkė, teptukai (naujai atrasta mokslo šaka), raudonasis vynas, raštai (dievinu Artimųjų Rytų ornamentus ir šiaip įvairius architektūros, tradicinių drabužių puošybos ar etnografinio meno elementus), ritmai, spalvos, nežinomybė...
