WhatboyBalandžio 30 d., ketvirtadienį, 18:00 val. Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į teorinį ir praktinį graffiti bei gatvės meno užsiėmimą. Graffiti specialistas Mantas trumpai papasakos apie gatvės meną, o vėliau bandysime patys ką nors nupiešti ir sukurti. Norintys galės padėti ruošti vaizdinę medžiagą (transparantus ir plakatus) gegužės 1-osios akcijai.

Užsiėmimai vyks ne uždaroje auditorijoje, o atvirame lauke – senamiesčio kiemelyje prie „Kitų knygų“ leidyklos (Šv. Stepono g. 4). Renkamės 18:00 val. prie netoliese esančios „Kiaušinio“ skulptūros (Šv. Stepono, Raugyklos ir Pylimo gatvių sankryžoje). Prašome apsirengti rūbais, kurių negaila sutepti.

Trumpa graffiti istorija

Žodis „graffiti“ meno istorijoje reprezentuoja tokius vizualius kūrinius, kurių paviršiuje būdavo aštriu daiktu išraižomos linijos. Šis terminas kilęs iš itališko žodžio „graffiato“, kuris reiškia „įbrėžtas“. Graikų kalboje γράφειν – „graphein“ reiškia „rašyti“. Tačiau bendru mastu graffiti terminas apibūdina piešinius, įrėžimus, bet kokias keverzones ant piešėjui nepriklausančių sienų. Pirmieji tokie įrėžimai istorijoje pastebimi jau II-I a. pr. Kr. Jie būdavo atliekami ant senovinių laidojimo rūsių ir apleistų namų sienų. Ankstyvieji šiuolaikinio stiliaus graffiti pavyzdžiai (stilingesni užrašai su tam tikra potekste) buvo aptikti Senovės Graikijos Efeso mieste (dabartinė Turkijos teritorija). Vėliau panašios vizualinės struktūros kūrinių atsirado Romoje.

Vieni ryškiausių pavyzdžių pastebimi Pompėjoje. Po I a. įvykusios katastrofos – ugnikalnio išsiveržimo, čia pagausėjo šio stiliaus apraiškų. Išraižomi buvo lotyniški keiksmažodžiai, burtai, meilės prisipažinimai, alfabetai, politiniai šūkiai ar žymių literatūros kūrinių citatos. Tačiau jau ir tada žmonės reikšdavo nepasitenkinimą tokiu reiškiniu. Netgi tie patys paišytojai išreikšdavo nepalankią nuomonę dėl nereikalingo niokojimo: „Siena, aš stebiuosi, kaip tu dar nesugriuvai nuo mąsto savo bjaurių įrašų“ (būtent toks užrašas buvo atrastas Pompėjoje).

Senoves graffitiMeninis vandalizmas plito ne tik Graikijoje ir Romoje. Jis pastebimas senovinėje Majų kultūros gyvenvietėje Tikalije (dabartinė Gvatemalos valstybė), žymieji IX-XI a. jūrų plėšikai vikingai taip pat paliko įrėžimų Romoje ir Airijoje.

Tai, ką mes matome šiandien ant savo miestų sienų, yra modernusis graffiti. Šis stilius gimė apie 1970-sius afroamerikietiškoje kultūroje. Graffiti ekspertas Jackas Stuartas pirmuosius piešinius aptinka Filadelfijos mieste ir datuoja 1965 m. Pirmieji darbai buvo tiesiog stilizuoti parašai, kitaip slengu dar vadinami tagais. Vėliau, nuo 1968 m. šis gatvių siaubas pasiekė Niujorko miestą, kur išplito ir suklestėjo, įgaudamas vis įdomesnes formas. Kai „New York Times“ laikraščio žurnalistas 1971 m. paklausė vieno iš žymiausių to meto piešėjų „TAKI 183“, kodėl jis markeriu paišo ant sunkvežimių ir metro traukinių, šis atsakė: „Aš paprastai nesijaučiu įžymus, bet tie vyrukai, kurie vairuoja šias transporto priemones ir net nesusimąstydami mane pristatinėja, verčia jaustis kažkuo aukštesniu“.

Pirmosios keverzonės buvo viena iš vandalizmo ir protesto formų (ypatingai – protesto prieš politinę santvarką), asmeninio ir kultūrinio identiteto deklaravimas ir būdas įsisavinti apleistas vietas. Kaip žinia, piešiniai su tam tikros gaujos užrašu ant suniokotų sienų rodydavo vienos ar kitos grupuotės galingumą ir pranašumą Amerikos didžiųjų miestų rajonuose.

Šiuolaikinis graffiti jau pasiekė ir meno galerijas. Čia darbai atliekami neskubant ir kur kas kruopščiau. Dažnai sukuriami įspūdingi darbai, tačiau vargu ar juos galima pavadinti graffiti, nes išnyksta nelegalumo jausmas. Nors estetinė meniškumo pusė brandesnė galerijose, visgi tikrasis graffiti veidas visada išlieka. Tai neleistinas paišymas ant sienų, įgaunant didelę adrenalino dozę.


Tak1 183Aleksandras Breneris apie graffiti

Graffiti – tai simbolinis užgrobimas teritorijų, kurios paprastai laikomos „grynai funkcinėmis“: pastato sienų, tvorų, tunelių, metro, tiltų, pjedestalų ir pan. „Grynas funkcionalumas“ yra ne kas kita, o grynas mitas: kiekviena betoninė siena visada turi ir tam tikrą konkrečią, ir slaptą simbolinę prasmę, kuri giliai įsišaknijusi vietiniame kontekste. Minėtos teritorijos simboliškai užgrobiamos panaudojant ne tik dažų balionėlį, bet ir lipdukus, piešinius ir užrašus, lapelius, laikraščių iškarpas. Graffiti manipuliuoja viešąja erdve, tai yra kontekstais, kuriuose valdžios ir viešpatavimo santykiai išreikšti materialiai – cemente, stikle, metale, kitose statybinėse bei architektūrinėse medžiagose. Vadinamoji viešoji erdvė šiandienėje visuomenėje yra itin detaliai struktūrizuota, galimybės naudotis šia erdve toli gražu ne visiems vienodos.

Graffiti neigia viešumo sampratą, susietą su nuosavybės ir biurokratinio (bei policinio) šios nuosavybės įteisinimo idėjomis. Graffiti priešinasi bauginančioms arba įsiteikiančioms architektūrinių formų reikšmėms, už kurių visada slypi valdžios intencijos. Įprastas valdžios noras – estetizuoti politiką ir tuo pačiu užmaskuoti valdančiųjų ir pavaldinių santykius, pateikti juos kaip „organiškus“ bei „natūralius“. Kurti graffiti (piešti ant objektų ir plokštumų vaizdus, šūkius, vardus arba jų trumpinius) – vadinasi, abejoti valdžios pretenzijomis visiškai kontroliuoti aplinkinę erdvę ir ją vienvaldiškai apgyvendinti. Graffiti su atvirai išreikšta politine kritika tiesiogiai siekia destabilizuoti viešąją erdvę. Graffiti be politinio atspalvio, bet su erotinėmis, nihilistinėmis ir absurdistinėmis intencijomis agresyviai įsiveržia į viešąją erdvę, pažeidžia visuomenėje įsigalėjusius nurodymus kurti pozityvias prasmes ir tuo pačiu atakuoja visuomeninę sistemą.

Visi šie žodžiai, beje, labiausiai tinka herojiškajam graffiti laikotarpiui – 1960–1970 metams. Šiandieninis graffiti menas toli gražu ne visada kritiškas, o kartais būna ir visai be jokio turinio. Mes jau žinome, kad valdžia greta represijų naudoja ir pozityvias poveikio priemones, kurios sėkmingai sunaikina politinį graffiti potencialą. Vykdomi aproprijavimo ir integravimo procesai, valdžia falsifikuoja ir maskuoja pirminius graffiti kūrėjų siekius, juos pritaiko oficialiosios kultūros interesams. Šiuo metu graffiti menas dažnai naudojamas erdvių dekoravimui ir viešųjų vietų puošybai.

Valdžia naudoja ir dar vieną efektyvų metodą, kuris atima iš graffiti opozicinės politikos galią, – tai pačių menininkų, kuriančių graffiti, integravimas į oficialiąją kultūrą. Pavyzdžiui, taip nutiko amerikiečiui Keithui Haringui.

Neblogas pavyzdys, parodantis, kaip aktyviai dirba kultūrinės valdžios mechanizmai, gali būti „purškiko iš Ciuricho” („Der Sprayer von Zürich”) istorija. Šis anoniminis menininkas piešė griaučių, voražmogių ir monstrų vaizdus ant namų sienų Vokietijoje ir Šveicarijoje. 1979 metais policija menininką areštavo. Jis buvo identifikuotas kaip Haraldas Nägelis, Šveicarijos pilietis, ir gavo devynis mėnesius kalėjimo. Kad ir kaip būtų absurdiška, tačiau menininko įkalinimo metu jo darbai jau buvo integruoti į oficialiojo meno kontekstą (rodomi galerijose ir netgi muziejuose), tai yra į tą patį kontekstą, prieš kurį jie iš pradžių ir buvo nukreipti. Dabar kai kuriuos Nägelio graffiti saugo valstybė – kaip kultūrinius paminklus. Bravo! (Apsišik!)


Keletas patarimų pradedantiesiems graffiti meistrams

  • Prieš piešiant reikia užsimauti pirštines. Dažų tikrai pateks ant pirštinių, o jie labai blogai nusiplauna;
  • Visada reikia paruošti dažus ir antgalius iš anksto, reikia turėti atsarginių antgalių;
  • Kad išgautum reikiamą spalvos intensyvumą, būtina patirtis, bet pradėti galima nuo paprasto patarimo – kuo balionas su dažais laikomas toliau, tuo linija bus skaidresnė ir blankesnė;
  • Nepatartina pirkti pigių flakonelių – piešinio kokybė bus bloga;
  • Prieš einant prie sienos, nereikia tvirtai nuspręsti, ką norėsi nupiešti. Siena yra improvizacijų popierius;
  • Patys populiariausi gatvės dailininko dažai – aerozolinis nitroemalis, kurio galima nusipirkti ūkinių prekių parduotuvėje arba automobilių turguje;
  • Flakonėlius geriausiai naudoti esant ne žemesnei kaip 0 laipsnių temperatūrai. Žiemą flakonėliai labai kaprizingi, rankos gali paprasčiausiai prišalti. Geriausiai piešti šiltą nevėjuota naktį;
  • Prieš naudojimą flakonėlį būtina kaip reikiant pakratyti. Pagal instrukciją, kuri užrašyta ant flakonėlio! Visiškai dažai išsinaudoja tik iš vertikaliai nukreipto flakonėlio.
  • Prieš didelį darbą būtina pasidaryti eskizą. Labai gerai sieną pažymėti žymekliu, kreida ar dažais;
  • Negalima dažams leisti nutekėti ir apsiteršti – tai blogos darbo kokybės požymis.
  • Po įnirtingo piešimo nepamiršti viską sutvarkyti. Taip reikia elgtis ne tik dėl kultūros, bet ir dėl elementaraus atsargumo – kiekviename flakonėlyje visada liks truputis dažų, kurie, patekę į blogas rankas, gali sugadinti tavo šedevrą;
  • Visada naudoti kaukę ir pirštines. Piešimo metu į plaučius, lūpas ir nosies angą gali patekti toksinių medžiagų, o tai kenkia sveikatai.

Parengė xgrafx

Graffiti sienos

 

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija