Islaisvinimo teologija - JezusGegužės 14 d., ketvirtadienį, 18:00 val. Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia pokalbiui apie dažnai nutylimą ir todėl nedaug kam girdėtą religinį fenomeną, užgimusį Lotynų Amerikoje. Apie išlaisvinimo teologiją mums papasakos teologijos magistras, kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas Skaidrius Kandratavičius. Išlaisvinimo teologija - disidentinis Katalikų bažnyčios judėjimas, paremtas marksistine socialine kritika ir liaudies masių aktyvumu.

Išlaisvinimo teologijos šalininkų, perėjusių kryžiaus kelius ir tapusių kankiniais, idėjos šiandien tebėra nemenkas iššūkis Vatikanui, prisilaikančiam konservatyvios ir dogmatiškos Bažnyčios vizijos. Užsiėmimai vyks ne auditorijoje, o kavinėje „Pas Erlicką“, tad tikimės ganėtinai laisvamaniškų pokalbių ir visiškos pašnekovų tolerancijos.

„Teisingumą vykdančio ir taikos siekiančio tikėjimo tikslas yra atsinaujinęs žmogus atsinaujinančioje visuomenėje, o Bažnyčios ir Draugijos tikslas – tarnauti šiai naujajai evangelizacijai, siekiančiai visapusiškai išlaisvinti žmogaus asmenį evangeline artimo meile“.

Foundations, edited by Carle E Meirose, SJ, Washington , D.C., 1994.

„Apsvarstę dabartinę pasaulio padėtį ir atsiliepdami į Kristaus kvietimą, Kristaus, kuris ypač mylėjo neturtinguosius, Jėzaus draugijos nariai sąmoningai nusprendė teikti pirmenybę neturtingiems, t. y. žmonėms, ekonomiškai nepajėgiems, luošiems, atstumtiems nuo visuomenės ir visiems tiems, kurie bet kuria prasme negali gyventi tikrai vertingo žmogaus gyvenimo”.

Jėzuitiškos auklybos pagrindai, Vilnius, 1993.

Islaisvinimo teologija - piesinysSocialinis Jėzaus Draugijos mokymas

Nė viena organizacija nėra taip intensyviai susipažinusi su marksizmu nuo Pirmojo socialistų internacionalo kaip Jėzaus Draugija, kuri, anot kairiųjų ir dešiniųjų, tapo progresyviausia Katalikų Bažnyčios jėga po II pasaulinio karo. Savo radikalumu ir progresyvumu dėl savosios religinės prigimties Draugija Trečiajame pasaulyje natūraliai lenkia visas kitas K.Marxo socialinės analizės interpretacijas ir praktikas (Lenino, Mao, Castro ir kitų). Dar iki II Vatikano susirinkimo, šeštajame dešimtmetyje gimė vadinamoji „Išlaisvinimo teologija”, ypač išplėtota jėzuitų teologų teoretikų ir praktikų. Ji laikoma alternatyva konservatyviajai krikščioniškajai minčiai, tradiciškai palaikančiai dešiniuosius režimus ir demokratijas. Profesorius K.Rahneris, SJ, ir Tėvas generolas P.Arrupe, išleidęs raštą „Apie marksistinę visuomenės analizę“, palaikė naująją teologiją, dėl ko susilaukė griežtų daugkartinių popiežių apgailestavimų, įspėjimų, galiausiai – kardinolo J. Ratzingerio šv. Tikėjimo doktrinos kongregacijos specialaus rašto 1984, smerkiančio klasių kovos taikymą ir proletariato revoliuciją kaip neautentiškos krikščionybės darinį.

Nesileidžiant į gilias politines analizes, būtina pasakyti, jog Jonas Paulius II, susipažinęs tik su viena marksizmo interpretacija, nepajėgė suderinti tokio radikalaus teologinio požiūrio su katalikybės tradicija, ką galėjo padaryti valstybės sekretorius A. Casarolis, Peru arkivyskupas kardinolas J. L. Ricketts ir daugelis kitų hierarchų, jau nekalbant apie teologus J. Sobrino, J. Segundo, G. Gutierrezą ir L. Boffą, - judėjimo pradininkus.

Paminėtina keletas ypatingų įvykių šiose naujausios istorijos peripetijose. 1965 m. išrinktasis Generalinis Vyresnysis P.Arrupe 1974-1975 vadovavo Gen. kongregacijai, kuri priėmė reformistinius vidaus, išorės ir ypač socialinio Draugijos gyvenimo dekretus, į kuriuos kritiškai žiūrėjo Paulius VI, labiau norėjęs, kad jėzuitai kovotų su ateizmu. Tėvas Arrupe, vadinamojo „arupizmo” Draugijoje pradininkas, įkvėpėjas ir vykdytojas, daug sykių pasisakė apie ateizmą, kaip tiesiogiai kylantį iš skurdo ir neteisingumo priežasčių, o kovą su juo sutapatino su kova prieš neteisingumą, kaip tolygų ateizmui. K.Rahnerio vadovaujami vokiečių jėzuitai ėmėsi diskusijų su komunistų partijos nariais, Nikaragvos jėzuitai rėmė ir dalyvavo sandinistų revoliucijoje, visame pasaulyje Ordinas intensyviai vystė dialogu ir ieškojimu grįstą veiklą.

Nesileidžiant atskirai į gilią K. Marxo, kaip filosofo, kaip ekonomisto, kaip visuomenės tyrėjo, raštų analizę ir interpretacijų gausą, bet objektyviai tiriant „Komunistų partijos manifestą” ir „Kapitalą”, aiškėja moksliniai ir neideologizuoti visuomenės analizės, realistinio įvertinimo ir ekonominių dėsnių išmanymo horizontai, kuriuos bolševikų ateistinė-materialistinė ideologija falsifikavo, iškreipė ir susiaurino. Socialinių faktų analizės negalima interpretuoti filosofiškai, suabsoliutintai, ideologiškai, jie, kaip istorinė patirtis ir mokslinio metodo išdava, tokiais likti ir turi. Tuomet socialiniu-ekonominiu metodu galės pasinaudoti bet kokios pasaulėžiūros, filosofinės sistemos mokslininkas ar praktikas visuomenininkas. Jėzuitai, išlaisvinimo teologijos šalininkai, taip ir elgėsi, sekdami jiems įprastą racionalaus svarstymo ir uolaus vykdymo tradiciją, būdingą ignaciškumui.

Šiame socialinio apaštalavimo aptarimo etape turiu priminti jėzuitų įtaką socialinio Bažnyčios mokymo vystymuisi. Artimiausi jėzuitų sampratai (kuri kaip tik į juos atsiliepė) buvo 1971 metų Romos sinodo ir 1968 m. Medellino (Lotynų Amerikos vyskupų) konferencijos nutarimai. Sinodo dokumentas „Justitia in mundo” sako, kad „Veikla teisingumo vardan ir dalyvavimas transformuojant pasaulį mums atrodo kaip sudedamoji evangelijos skelbimo dalis, ar, kitais žodžiais, Bažnyčios misija išganyti žmonių rasę ir išlaisvinti iš bet kokios priespaudos”. Lotynų Amerikos vyskupų teologiniai patarėjai (ir jėzuitai) prisidėjo prie socialinio teisingumo iškėlimo į pirmąją vietą, nes paaiškėjo, kad tokios socioekonominės struktūros, kaip globalinės sistemos ar blokai, ryškiai kontrastuoja su Evangelija. Čia atsiskleidžia naujojo impulso esminis taškas, suaktyvinęs ir popiežių socialinį mokymą, ir Gaudium et Spes problematiką, ir kitų vienuolijų įsijungimą: nebeužtenka užsiimti karitatyvine veikla – būtina pažinti ir kovoti su skurdo priežastimis ir keisti struktūras.

1967 m. Pauliaus VI enciklika „Populorum Progressio” jau ryškiai šaukiasi Dievo dėmesio neteisingumui ir institucionalizuotam blogiui – prievartos politikai. Sekant atbuline tvarka, Jono XXIII enciklikos „Mater et Magistra” (1961) ir „Pacem in Terris” (1963) inicijavo organinį ir vientisą socialinį mokymą, atsiejantį katalikybę nuo konservatyviųjų jėgų. Popiežiaus bendruomeninis problemų matymo pobūdis įkvėpė ir GS antraštes. Tokių mąstytojų jėzuitų, kaip H. de Lubacas, J. Danielou ir kiti, teologija pakeitė socialinio apaštalavimo sampratos esmę, žingsnis po žingsnio angažavimasis solidėjo ir gryninosi (pavyzdys – „Liaudies veiksmo” institutai amžiaus pirmojoje pusėje). Nors pastarųjų popiežių enciklikų redakcijose jėzuitai tiesiogiai nedalyvavo (išskyrus kardinolą A. Bea II Vatikano dokumentų rengimo procese ir Amerikos vyskupų teologinius patarėjus), Ordino nariai tiesiogiai atsakingi už socialinio mokymo pradžią.

Popiežius Jonas Paulius II, kapitalo ir darbo konfliktą nagrinėdamas personalistiniu požiūriu, pasiekia socialinio mokymo aukštumų. Kartu radikaliai kritikuoja doktarinarinį marksizmą ir liberalųjį kapitalizmą. Gaila, bet praktikoje šis Bažnyčios vadovas linko palaikyti konservatyvųjį JAV politikos sparną ir buvo nepakankamai jautrus „krikščioniškajai revoliucijai” Lotynų Amerikoje, jau pareikalavusioje XX a. jėzuitų kankinių kraujo, kuris, kaip žinia, yra tikėjimo sėkla.

Islaisvinimo teologija - piesinys 2Praktinis pasirinkimas teikti pirmenybę vargstantiesiems

Po minėtosios Medellino (Kolumbija) ir vadinamosios Afrikos vyskupų konferencijų 8-ojo dešimtmečio pradžioje per dešimt metų buvo areštuota, kankinta, nužudyta daugiau nei 1500 krikščionių – vien dėl to, kad jie norėjo gyventi kaip tikri krikščionys. Šios konferencijos inspiravo Jėzaus Draugiją 1975 m. priimti dekretus, kurie tapo „arupizmo” magna carta, kritikų vadinama „velnio dokumentu“ išlaisvinimo teologijos pasekoje. Šiaip ar taip, šį į žmogiškąją patirtį orientuota teologinė refleksija neša savo vaisius pasaulyje. Kaip solidarumo su prispaustaisiais įvairių sistemų, atjautos ir įsipareigojimo vargšams teologija, ji pripažįsta visuomenę, padalintą tarp galingųjų ir aukų, beteisių, didžiosios dalies žmonių, malamų tariamai vienodai, galimybių ir turtu bei garbe pagrįstos santvarkos girnų. Revoliucinė kalba, neomarksistinis stilius, evangelinė dvasia.

Ne tik valstybinės, bet ir bažnytinės struktūros sunerimo. Tėvas P.Arrupe 1974 m. retoriškai klausė bendražygių: „Ar mes pasirengę žengti skaudesniu kryžiaus keliu, kuris tikrai reikš mums nesupratimą iš civilinės ir bažnytinės valdžios ir net geriausių mūsų draugų pusės?”. 1977 m. pranašystė išsipildė – El Salvadore žuvo tėvas Rutilio Grande, San Salvadoro arkivyskupo Oscaro A. Romero patarėjas. 1980 m. nušautas ir pats arkivyskupas. 1976 m. nužudomi jėzuitai Rodezijoje ir Brazilijoje.

Kaina už XXXII GK įsipareigojimą tebemokama: reformavus jėzuitų švietimą socialinio mokymo pagrindais, atsisakius klasinės visuomenės modelių, siekiant formuoti „žmones kitiems” (Arrupe), laikant farsu dvasingumą be teisybės ieškojimo, - iš jėzuitų mokyklų turtingieji atsiima vaikus, sofistiškai kaltina komunizmu, siekdami pateisinti nelygybės ir priespaudos sistemą. Kulminacija – Centrinės Amerikos universiteto, vadovaujamo jėzuitų, finansinė blokada ir šantažas. 1989 m. lapkričio 16 d. surengiamos Draugijos narių žudynės (teologas rektorius I. Ellacuria, Romero centro direktorius J. Moreno, teologas A. Lopezas, Fe y Alegria judėjimo direktorius ir kiti).

I. Ellacuria 1982 m. Kalifornijos Santa Clara universitete paskelbė garsųjį „Krikščioniškojo universiteto uždavinį”, paremtą išlaisvinimo teologijos dvasia: visuotinis puikus išsilavinimas tiems, kurie negali be išsilavinimo apginti savo teisių. Garsus teologas Jonas Sobrino, pakeitęs kankinius kolegas, vadina šią kovą žmogiškumo ir krikščioniškumo principu – atjauta ir solidarumu. Neužtenka filantropijos ir labdaros, tik esminis teisingumo užtikrinimas, reikalaujantis drąsos ir meilės, analizės ir veiklos, keičia tikrovę, įgyvendina perdėm teorinius ir neretai neveiksnius popiežių dokumentus.

Nepaisant oficialiosios Bažnyčios ir ypač civilinės valdžios nuogąstavimų centralizacijos sumenkimu, kuriamos vadinamosios „bazinės bendruomenės”, sąmoninančios tikėjimo ir teisingumo integralumą žmonių širdyse, kurių ateitis – religinio šventimo, teisingumo ir taikos, politikos po kryžiumi, galų gale – eschatologijos pradžios čia ir dabar ateitis. Patys jėzuitai savo elitizmą nugalėjo tarnavimo autentika, grįžę prie pirminės charizmos. Nepaisydami kritikos iš kairės ir dešinės, buvusių narių, partijų, net popiežių, jie derina šiapusinę ir anapusinę tikrovę, sociopolitinį veikimą su giliausiu dvasingumu, kaip kontempliatyviojo veikimo išraišką.

Romero atminimo marsas 2009 03 21Post Scriptum

Radikalus įsipareigojimas visokeriopai tarnauti žmogui, randamas Evangelijoje, veda Jėzaus Draugiją sunkiu, iš tiesų – kryžiaus keliu. Jėzuitai drįsta spręsti kompleksiškus ir sudėtingus socialinius, ekonominius ir politinius reikalus, remdamiesi Senojo Testamento pranašų uolumu, žmogumi tapusio Dievo istoriškumu ir Dvasios absorbuojamu – evoliucionuojamu visatos progresu. Nepaisant nesupratimo ir ambivalentišku įtarinėjimų, netgi liūdnų prognozių Draugijos ateičiai (galimas panaikinimas ar naujas nebeprecedentinis kontrreformos bandymas, kaip 1981-1983 metais, popiežiui paskyrus asmeninį legatą, nutraukus normalią Generolo jurisdikciją), jėzuitai mena Klemenso XIII „Sint ut sunt, vel non sint” ir pasitiki istorijos Dievu.

Dabartinis generalinis Vyresnysis tėvas Peteris Hansas Kolvenbachas žino, kad Arrupe kursas pagal įkvėptumą ir svarbą prilygsta 16 a. jėzuitų švietimo vajui ir 19 a. teologinio konservatyvizmo linijai. Intelektualinio, dvasinio ir socialinio žmonijos kapitalo kultivuotojai jėzuitai dirba didesnei Dievo garbei ir jo mylimų žmonių ramybei pagal Evangeliją ir šv. Ignacijaus įžvalgą visuotinės Bažnyčios priešakyje, siekdami pilnai įgyvendinti II Vatikano dvasią ir artindami naują tūkstantmetį A.D.

Nuorodos ir papildoma informacija apie išlaisvinimo teologiją

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija