Kas yra tolerancija2010 m. vasario 2 d., antradienį, Laisvasis universitetas (LUNI) rengia viešą diskusiją „Kas yra tolerancija?“. Renginys vyks „ARTotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje (netoli „Barbakano“, greta „Tamstos“ muzikos salono, įėjimas iš Šv. Dvasios gatvės pusės). Diskusiją moderuos filosofė N. Vasiliauskaitė. Įėjimas laisvas.

 Renginys facebook'e

Kas yra tolerancija?

● „Kas yra tolerancija? Tai – žmoniškumo išdava. Mes visi pilni silpnybių ir paklydimų, todėl atleiskime vieni kitiems visas kvailystes – tai pirmasis gamtos dėsnis.” (Voltaire).

    ● Tolerancija – 1) nuostata priimti elgseną ir įsitikinimus, kurie skiriasi nuo jūsiškių, nors galite su jais nesutikti ar jų nepateisinti; 2) gebėjimas ištverti kažką nemalonaus ar erzinančio, ar išgyventi nepaisant nepalankių sąlygų; t. p. gyvūno ar augalo atsparumas nuodams; 3) intervalas, numatantis, kiek išmatavimai ar apskaičiavimai gali varijuoti, vis dar išlikdami priimtinais. (Cambridge International Dictionary of English)

    ● „Tolerastas – tai žmogus, kuris sakosi esąs tolerantiškas, tačiau iš tikrųjų, tas žmogus tiesiog perdėtai išaukština tuos dalykus, kuriuos yra madinga toleruoti, tuo pačiu žemindamas tai, kas priimtina. Dažniausiai jie taip gina homoseksualus, o visus, kurie nesigėdija savo heteroseksualumo, apšaukia homofobais.“ („Jaunimo žodynas“).

    „Tolerasto“ sąvoka – Kremliaus ideologų konstruktas, skirtas kompromituoti politiniam Europos Sąjungos projektui ir apskritai „supuvusiems Vakarams“ – lietuviškoje viešoje erdvėje dešiniųjų pastangomis prigijo ne ką mažiau sėkmingai. „Tolerancijos“ ir „tolerastijos“ (arba „tikrosios“ ir „netikrosios“ tolerancijos) skirtis leidžia žaisti „dvigubą žaidimą“ – viena vertus, įprastą tolerancijos turinį apibrėžti kaip „tolerastiją“ taip jį sunaikinant, kita vertus, išvengti atviro pačios sąvokos „tolerancija“ atmetimo kaip (vis dar) pernelyg rizikingo. Tokiu būdu tolerancija populiarioje vartosenoje ima reikšti abejingumą, nusišalinimą, pozicijos neturėjimą, pritarimą visiems ir viskam, smerktiną norą „būti madingu“ ir „žeminti tai, kas priimtina“; jai, kaip „netikrai“, priešinant „tikrąją“ (gerąją, apvalytą) toleranciją kaip „pagarbą kitai nuomonei“, „drąsą būti savimi“, „madų nesivaikantį nonkomformizmą“, „ištikimybę protėvių tradicijai“, „normalumą“, „autentiškumą“ ir pan.

    Tuo tarpu kairėje galima pastebėti tam tikrą norą apskritai vengti žodžio „tolerancija“ – tiek dėl nesunkiai nuspėjamų neigiamų reakcijų viešoje erdvėje, tiek dėl to, kad pati sąvoka daug kam atrodo neatitinkanti keliamų politinių tikslų, nes netiesiogiai, pačiu prašymu ar reikalavimu „mus toleruoti“ pripažįsta esamą galios režimą ir deklaruoja susitaikymą su politiniais priešininkais. Be to, šis žodis atrodo kilęs ne „iš apačios“, o užgimęs Vakarų šalių (pirmiausia – Amerikos) valdžios koridoriuose ir tampriai susijęs su vadinamuoju „politiniu korektiškumu“, kuris išreiškia galios struktūrų siekį „normalizuoti“ viešąjį diskursą primetant jam savo „žaidimo“ taisykles.

    Diskusijos dėl „tolerancijos“ apibrėžimo ir politinės vartosenos galimybių daug kam gali pasirodyti nuobodžios, banalios ir jau išsemtos, tačiau šiandieninės Lietuvos politiniame kontekste jos atrodo gana „šviežiai“. Dešinieji mano, kad „tolerastai kelia galvas“ 2010-ųjų pavasarį planuodami pirmąsias Lietuvos istorijoje LGBT eitynes, o kairieji įsitikinę, jog mūšis dėl tolerancijos „gero vardo“ dar anaiptol nėra pralaimėtas.

    Papildoma nuoroda:

                  facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

    Facebook

    Vikipedija