Vasario 24 d, trečiadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“ (Maironio g. 1, Vilniuje) Laisvasis universitetas rengia teorinį ir praktinį užsiėmimą, skirtą aludarystės istorijai bei praktikai. Su garbinga alaus istorija supažindins socialinių mokslų daktaras, profesorius Linas Čekanavičius – alaus istorijos, jo vartojimo kultūros bei tradicijų  studentas ir nenuilstantis alaus pasaulio piligrimas, kolekcionuojantis lietuviško bei užsieninio alaus skonius ir poskonius. Jis papasakos, kaip alus, kisdamas pats, veikė ir keitė žmonijos raidą. Alus, L. Čekanavičiaus nuomone, yra maistas ir vaistas, „skysta valiuta“, mitų, legendų, literatūros ir meno kūrinių herojus, garsių teisės aktų objektas, istorinių įvykių bei mokslo atradimų katalizatorius. Antrojoje užsiėmimo dalyje savo patirtimi, kaip namų sąlygomis pasidaryti gero alaus, pasidalins „pasidaryk pats“ (DIY) filosofas, liaudies mokslininkas, didžiojo Vilniaus andergraundo portalo hardcore.lt redaktorius, grupės „SC“ muzikantas Micius Maumertas.

Renginys facebook'e

Archeologinių kasinėjimų duomenys viso labo leidžia spėti, kad žmonės skanavo alų dar prieš 8000-9000 metų. Apie tai liudija to laikotarpio Tigro ir Eufrato slėnyje rastuose moliniuose induose aptikti medžiagų likučiai – jie identifikuoti kaip induose buvusio alaus liekanos. Taigi spėjamos alaus atsiradimo datos paklaida – apie tūkstantis metų.

Žinių trūkumą visada užpildo įvairios versijos ir mitai. Senovės civilizacijų tikėta, kad alų žmonijai padovanojo dievai. Kadangi šiais laikais tokia hipotezė skamba nebe taip įtikinamai (netgi dievus pakeitus visagaliais ateiviais iš kosmoso), tai  nežinomą kilmę mėginama aiškinti banaliai – atsitiktinumu:  kartą duona atsitiktinai įkrito į vandens kubilą ir…

Panašiai juk aiškinama ir arbatos kilmė: kartą į karšto vandens puodelį atsitiktinai įkrito arbatkrūmio lapelis… Neabejoju, kad ir pačios duonos kilmę kas nors aiškina panašiai: kartą atsitiktinai sumalus grūdus ir atsitiktinai į tą malseną patekus (pvz. prilijus) vandens,  buvo nuspręsta tą mišinį išdžiovinti ant įkaitusio akmens – ir…bingo!

Mitų ir versijų kūrimas – smagus užsiėmimas, bet ką apie tai sako mokslas? Pensilvanijos universiteto (JAV) antropologų tyrinėjimai leido jiems kelti hipotezę, kad alus buvo, ko gero, anksčiau už duoną, gi pastaroji atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas.

Anot mokslininkų, alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius rinktis sėslų gyvenimo būdą ir atsisakyti medžioklės žemdirbystės labui – juk alaus gamybai reikia užsiauginti javų, o javų lauką reikia nuolat prižiūrėti ir saugoti, tad…

Netiesioginiu liudijimu šios hipotezės naudai yra tai, kad į kurią tik senovės civilizaciją bepažvelgtume – visur randama alaus pėdsakų: vienur jis buvo gaminamas iš miežių ar kviečių (Artimųjų Rytų šalyse),  kitur – iš kukurūzų (Amerikos žemyne), ryžių (Azijoje), sorgo ir sorų (Afrikoje).

Kai žmonės pagaliau išmoko rašyti, jie nepamiršo, kam turi būti dėkingi už lemtingą gyvenimo  posūkį. Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo molinėse šumerų lentelėse kruopščiai atvaizduotas alaus gamybos procesas ir duotas jo receptas – seniausias rašytinis maisto gamybos receptas, kokį žino žmonija! Iš jo sužinome, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: sudaigintus grūdus grubiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir suminkydavo tešlą, iš kurios pakepdavo papločius. Šie buvo laužomi ir mirkomi karštame vandenyje, o į mirkalą su aplinkos mikroflora atkeliavusios laukinių mielių sporos padarydavo likusį darbą – sufermentuodavo tą pirmykštę misą ir paversdavo ją alumi, šumerų vadintą sikaru.

Matyt, kažkuriuo metu šumerai susiprato iškepti nuo to gėrimo likusius tirščius – ir taip gimė duona, kuri buvo ir skanesnė, ir skalsesnė negu neraugintos tešlos papločiai. O paskrudinta bei patrinta česnaku – ypač gerai derėjo su alumi.

Miciaus M. siūlomos „pasidaryk pats“ alaus technologijos (visą paskaitos medžiagą galima atsisiųsti http://blog.hardcore.lt/mic/alus.pdf)