Janusz Krawat KrawczykJanuszas „Krawat” Krawczykas (g. 1972 m.) – anarchistas, labai smulkus verslininkas, anarchistinės spaudos ir literatūros leidėjas, žurnalo „Inny Swiat“ („Kitoks pasaulis“) vyr. redaktorius. 1993 m. pradėjo leisti pankišką ziną „Inny Swiat”, kuris vėliau transformavosi į anarchistinį leidinį „Inny Swiat”. Šiuo metu tai vienas iš rimčiausių anarchistinių leidinių Lenkijoje. 1997 m. įkūrė leidyklą „Inny Swiat”, kurį savo sąskaitoje jau turi keliasdešimt brošiūrų ir knygų (nuo istorijos, anarchistinės idėjos klasikų iki antiglobalizmo ir ekologijos).

Būdamas įrašų firmos „Czarny Swiat records” įkūrėju, išleido tris albumus su anarchistine muzika (CD pavidalu). Kartas nuo karto rašinėja savo ir kitiems anarchistiniams leidiniams. Niekada nepriklausė jokiai anarchistiniai organizacijai, bet daugumos jų veiklą remia. Šiuo metu gyvena Melce kartu su žmona Iza ir šuniu Negra.

Šios paskaitos tikslas – papasakoti apie anarchistinių leidinių Lenkijoje istoriją ir dabartį. Naudodamasis proga bandysiu papasakoti ir apie kitus aspektus, susijusius su anarchistiniais lenkų judėjimais.

Anarchizmas Lenkijoje atsirado XIX amžiaus pabaigoje. Viena pirmųjų bendruomenių, kuri išskėstomis rankomis priėmė naujas idėjas, buvo lenkai sukilėliai, emigravę į Šveicariją ir Prancūziją. Anarchistiniai leidiniai lenkų žemėse atsirado kartu su anarchistinėmis idėjomis, iš esmės vienintelė „juodoji skylė“ – tai stalinizmo ir postalinizmo laikotarpis.

Pirmuoju laikotarpiu, iki 1905 m. revoliucijos, Lenkijoje buvo leidžiama daugybė leidinių, tarp kurių buvo ir tokie anarchistiniai leidiniai: „Trybun Ludowy“ („Liaudies šauklys“, 1896 m. Lvove), „Swit – dwutygodnik anarchistyczny“ („Aušra – anarchistinis savaitraštis“, kurį leido lenkų emigrantai Londone), nuo1897 m. Krokuvoje buvo leidžiamas žurnalas „Wolnosc“ („Laisvė“), o 1904 m. Maksas Nachtas, būsimas Vaclavo Machajskio bendradarbis, Lvove ėmė leisti „Wolny Swiat“ („Laisvasis pasaulis“).

1905 revoliucija Varsuvoje1905 m. revoliucijos sumaištis leido anarchistams praplėsti savo bendraminčių ratą, atsirado daugybė anarchistų ir anarchokomunistų grupių, kurios dažniausiai steigėsi didmiesčiuose – Varšuvoje, Lodzėje bei Balstogėje. Tos grupės skelbė savo deklaracijas, rezoliucijas, platino skrajutes (labai dažnai jidiš kalba, nes dauguma anuometinių Lenkijos anarchistų buvo žydų kilmės). Šioms grupėms galima priskirti, pvz., Varšuvos anarchistų-komunistų grupių federaciją „Internacionalas“ (ji veikė ir Lodzėje), Lietuvos ir Lenkijos anarchistų grupių federaciją, Anarchistų-komunistų grupę „Laisvė“ ir kitas. Tuo metu buvo leidžiami ir keli periodiniai anarchistiniai leidiniai jidiš bei rusų kalbomis.

Nežiūrint į didžiules represijas, anarchistinis judėjimas Lenkijoje stiprėjo. 1907 m. Pšemyslėje (pagal kitus šaltinius – Lvove) pasirodė pirmasis leidinio „Utopija“ numeris, kuriame buvo spausdinami žinomų vokiečių anarchistų Gustavo Landauerio bei Ericho Muschamo straipsniai. O Lvove 1907-1908 metais buvo leidžiamas visuomeninės ir literatūrinės pakraipos savaitraštis „Nowa Epoka“ („Naujoji epocha“).

1912-1913 m. Krokuvoje pasirodė leidinys „Sprawa Robotnicza“ („Darbininkų reikalas“). Šis leidinys kartais buvo vadinamas „anarchistų organu“, kitais atvejais – „sindikalistų revoliucionerių organu“. Jo leidėjas buvo Krokuvos anarchistas, daktaras Augustinas Vrublevskis, kuris propagavo ne tik anarchizmą, bet ir blaivybę bei moralinį tyrumą, taip pat buvo žinomas chemikas.

Tuo pat metu Paryžiuje pasirodė leidinys „Najmita“ („Samdinys“), kurio leidėjas buvo daktaras Jozefas Zielinskis, tapęs anarchosindikalizmo pradininku Lenkijos žemėse. Jis buvo ne tik leidinio redaktorius, bet ir publicistas bei teoretikas. Galima išvardinti ne tik jo teorinius darbus, pvz., „Visuotinis streikas“, „Apgaulingas socializmas“, bet ir literatūrinius kūrinius „Lokautas“, „Streikas“. Dauguma šių tekstų pasirodė lenkų kalba Paryžiuje.

Pokario Lenkijoje anarchistinius leidinius – „Anarchisto balsas“, „Klasių kova“, „Mūsų gyvenimas“ – dažniausiai leido Lenkijos anarchistų federacija (AFP), kuri egzistavo 1926-1931 metais. Pasirodydavo ir atskiros brošiūros, įvairių konferencijų medžiaga arba, pvz., knyga „Tiesa apie Ispaniją“, kuri buvo išleista 1931 m. ir skirta ispanų anarchistų kovai aprašyti. Buvo leidžiamos ir anarchizmo klasikų veikalai, pvz., Kropotkino.

AFP daugiausia sudarė anarchosindikalistai, todėl AFP nariai priklausė sindikalistinei profsąjungai „Profesinių sąjungų sąjunga“ (ZZZ). Šioje profsąjungoje anarchistai įkūrė slaptą anarchosindikalistų organizaciją ir net bandė perimti valdžią. To padaryti jiems galų gale nepavyko, bet jie ir toliau liko viena įtakingiausių sąjungos frakcijų. Pvz., Vladyslavas Gluchowskis, vienas iš AFP veikėjų, buvo profsąjungos laikraščio „Darbininkų frontas“ redaktorius. Per šią profsąjungą AFP surado sąjungininkų tarptautiniame darbininkų judėjime, ypač glaudžiai bendradarbiavo su anarchistine ispanų profesine sąjunga CNT.

Su AFP ir ZZZ buvo susijęs ir Tomašas Alfonsas Pilarskis. Jis gana įdomi asmenybė. Gimęs Racibože, priklausė vokiečių profesinei sąjungai FAUD bei buvo vokiečių leidinio „Freiheit“ redaktorius. Būtent jis įkūrė organizaciją „Juodos gretos“, kuri buvo iš dalies panaši į šiuolaikinę „Black block“ kovinę grupuotę. Ši organizacija užsiimdavo darbininkų sueigų apsauga, visais įmanomais būdais kovojo su fašistais. Turėjo net savo uniformas, veikė keliuose Silezijos miestuose, prireikus galėjo mobilizuoti iki 1500 kovotojų. Galu gale Pilarskis buvo priverstas bėgti iš Hitlerio valdomos Vokietijos į Lenkiją, kur vėlgi veikė profsąjungose, rašė straipsnius į laikraštį „Darbininkų frontas“. Antrojo pasaulinio karo metais slapstėsi Lietuvoje, Mažeikiuose...

Lenkų anarchistai veikė ir emigracijoje. Prancūzijoje buvo įkurta Lenkų anarchistų grupė, kuri savo ruožtu įkūrė leidyklą „Naujoji era“. Ši leidykla leido brošiūras apie tarptautinį anarchistinį judėjimą, pvz.: „Ko nori anarchistai?“, Aleksandro Bergmano „Rusijos tragedija“, „Kronštato sukilimas“, „Komunistų partija ir revoliucinė Rusija“.Ši leidykla leido ir periodinį leidinį „Samdinys“.

Lenkų emigrantai Jungtinėse Valstijose aktyviai dalyvavo sindikalistinės sąjungos IWW veikloje. 1910-1917 metais jie leido leidinį „Solidarumas“ (lenkų kalba). Taip pat verta prisiminti ir pilietinio karo Ispanijoje metu leidžiamą informacinį biuletenį „CNT/FAI/AIT“, kuris buvo leidžiamas lenkų kalba.

Syndykalista 1944Antrojo pasaulinio karo metai buvo labai skausmingi ir kruvini Lenkijos anarchistams. Daug draugų dėl savo žydiškos kilmės atsidūrė getuose ir koncentracinėse stovyklose. Varšuvos gete buvo leidžiami keli anarchistiniai leidiniai jidiš kalba (pvz., „Fraje Sztime“ („Laisvas balsas“). Tie anarchistai, kuriems pavyko išlikti gyviems, aktyviai dalyvavo Varšuvos sukilime 1944 metais. Sindikalistai tuo metu įkūrė Lenkijos sindikalistų sąjunga,. Ši sąjunga spausdino savo leidinius praktiškai per visą okupacijos laikotarpį, pvz., „Veika“, „Valstiečių reikalas“ bei „Jaunųjų mintis“. Anarchistai tuo metu turėjo ir savo organizaciją – sindikalistinę organizaciją „Laisvė“ (sutrumpintai – SOWA) bei savo spaudos organą – „Walka Ludu“ („Liaudies kova“). SOWA kartu su Sindikalistų sąjunga priklausė „Sindikalistiniam sukilimo susitarimui“, kurio spaudos organai buvo leidiniai „Sindikalistas“ bei „Kibirkštis“.

Po to, kai Raudonoji Armija išlaisvino Lenkiją ir valdžią perėmė komunistai, lenkų anarchistų likimas buvo iš esmės nuspręstas. 1946-1949 metais jiems dar pavyko Lodzėje įkurti leidybinį kooperatyvą „Slowo“ („Žodis“), kuris išleido kelias Kropotkino knygas, pvz., „Etika“ bei „Didžioji Prancūzijos revoliucija“, bet jo veiklą naujoji valdžia netrukus nutraukė.

Galima drąsiai teigti, jog vadinamojoje „Liaudės Lenkijoje“ anarchistinis judėjimas praktiškai neegzistavo, tik retkarčiais pasirodydavo anarchizmo klasikų knygos arba moksliniai darbai apie anarchizmą.

Praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Lenkijoje prasidėjo antikomunistinio judėjimo atgimimas, o kartu atgimė ir anarchistai. Jeigu mes jau kalbame apie antikomunistinį judėjimą, verta priminti ir leidinį „Robotnik Wybrzeża“ („Kranto darbininkas“), kuris pasirodė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Gdanske. Šį leidinį spausdino Laisvoji profesinė sąjunga (WZZ), iš kurios vėliau užgimė visiems žinoma profsąjunga „Solidarnosc“. Komunistinė valdžia iš tikrųjų labai išsigando šios profesinės sąjungos, nes tai buvo pirmoji masinė opozicinė organizacija. Iki to memo Lenkijoje veikė įvairios opozicinės grupės – pvz., Darbininkų gynimo komitetas ir pan., bet jos ironiškai buvo vadinamos „autobusine opozicija“, nes visi šių grupių nariai būtų tilpę į vieną autobusą. Laisvoji profesinė sąjunga (WZZ) buvo kitokia.

Pirmos anarchistų grupės atsirado 9-ojo dešimtmečio pradžioje Varšuvoje ir Gdanske. Varšuvoje tuo metu egzistavo pakankamai didelė akademinė bendruomenė, susijusi su studentų klubu „Sigma“. Būtent ši grupė išleido pirmąjį anarchistinį leidinį pokarinėje Lenkijoje – „Sprawa Robotnicza“ („Darbininkų reikalas“). Buvo išleisti 7 šio leidinio numeriai, vėliau grupė perėjo į revoliucinio marksizmo stovyklą ir nusišalino nuo anarchistinės veiklos.

Žymiai svarbesni įvykiai tuo metu vyko Gdanske. Viename iš miesto licėjų susikūrė pirmoji Lenkijos anarchistinė organizacija – „Alternatyvios visuomenės judėjimas“ (RSA). Šios grupės pagrindas buvo leidinukas „Giljotina“, kuriame atsispindėjo visos grupės idėjos – dar nelabai konkretus anarchizmas, jaunatviškas maksimalizmas ir maištas. Kai generolas Vojcechas Jaruzelskis 1981 m. gruodžio 13 d. visoje šalyje įvedė karo stovį, RSA nariai nusprendė veikti. Pasirodė nauji leidiniai – „Dialogas“ ir „Perduok toliau“. 1983 m. RSA nariai pradėjo leisti leidinį „Homek“. Šis leidinys buvo leidžiamas net kelis metus iš eilės, iš viso pasirodė apie 40 jo numerių. Būtent „Homek“ buvo svarbiausias ano laikotarpio anarchistinis leidinys Lenkijoje.

9-asis dešimtmetis – tai ir pacifistinio judėjimo „Laisvė ir taika“ (WiP) klestėjimo metas. Šis judėjimas, skirtingai negu panašūs judėjimai Vakaruose, buvo grynai antikomunistinis. WiP turėjo labai sudėtinga vidinę struktūrą, bet joje galima išskirti du pagrindinius sparnus. Pirmas, kurį galima pavadinti patriotiniu ir antikomunistiniu, pasisakė prieš sovietų kariuomenės bazes Lenkijos teritorijoje bei kvietė neduoti priesaikos Sovietų Sąjungai (tokia priesaika turėjo duoti kiekvienas Lenkijos kariuomenėje tarnaujantis šauktinis). Antrasis WiP sparnas buvo visiškai anarchistinis. Tol, kol priešas buvo tas pats, šie sparnai glaudžiai tarpusavyje bendradarbiavo (žinoma, ne be konfliktų ir aršių diskusijų). Dabar jau galima drąsiai konstatuoti, kad būtent anarchistai buvo šio judėjimo varomoji jėga ir jo laimėjimų autoriai (pvz., WiP’ui pavyko priversti komunistinės Lenkijos valdžią įvesti alternatyviąją karo tarnybą, tai buvo pirmas toks atvejis visame Rytų bloke). Po komunizmo griuvimo WiP narių keliai išsiskyrė. Vieni pasuko į politiką ir įstojo į liberalias bei dešiniąsias partijas, kiti tapo pirmosios pokomunistinės slaptosios policijos – vadinamojo UOP’o (Valstybės apsaugos įstaigos) darbuotojais, o anarchistai ir toliau liko opozicijoje, tik dabar – kapitalizmo atžvilgiu.

Judėjimas „Laisvė ir taika“ leido leidinį „Acapella“. Šis leidinys, nors oficialiai buvo pacifistų organas, tačiau praktiškai propagavo anarchistines idėjas, nes jo redakciją sudarė vien anarchistai. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje anarchistinis judėjimas jau turėjo realią jėgą, tai, be abejo, davė savų vaisių ir spaudos sferoje – atsirado dar daugiau anarchistinių leidinių. Varomąja jėga tapo 1988 m. įkurta Tarpmiestinė anarchistinė organizacija (nuo 1991 m. ji pavadinta Anarchistų federacija; toliau – MA ir FA).

Anarchol 4Varšuvoje buvo leidžiami trys leidiniai, susiję su MA/FA. Pirmasis jų – gana aukštos kokybės zinas „Anarcholl“. Pasirodė 5 šio leidinio numeriai. Pagrindinis šio leidinio kūrėjas buvo Darjušas Misiūnas.

Kitas svarbus Varšuvos leidinys – „Revolta“. Šis leidinys irgi buvo aukštos kokybės (tai skiriamasis varšuviečių leidžiamos produkcijos bruožas), pradėjo nuo klasikinio anarchizmo, o baigė savo egzistavimą kaip pagrindinis lenkų situacionistų organas. „Revolta“ buvo leidžiamas maždaug 8 mėnesius, vėliau jo redaktoriai dar kurį laiką bendradarbiavo su anarchistine spauda.

Trečiasis leidinys iš Varšuvos – „Fraternite“, kuris ypatingai daug vietos savo puslapiuose skyrė anarchizmo klasikams.

Dar egzistavo zinas „Katatymia“, kuris spausdino daug aktualios publicistikos ir labiausiai domėjosi vietinėmis naujienomis.

Gdanske, be jau minėto „Homeko“, buvo leidžiamas ir „Spartakus“. Šiek tiek vėliau atsirado „Federacinės profesinės sąjungos biuletenis“. Tai buvo pirmieji Lenkijos anarchosindikalistiniai leidiniai.

MA ir FA leido ir savo vidinius informacinius biuletenius. Pirmasis buvo „Nuorūkos svieste“ („Pet w masle“), vėliau atsirado „Tarpmiestinės anarchistų federacijos biuletenis“ ir „Anarchistų federacijos biuletenis“. Šiuos leidinius beveik 10 metų visoje šalyje leido įvairūs asmenys. Atskira tema – tai leidiniai, susiję su judėjimu „Pomaranczowa alternatyva“ („Oranžinė alternatyva“). Šio judėjimo veikla dažniausiai buvo nukreipta į įvairių gatvės hepeningų organizavimą, jų dalyviai neretai turėjo konfliktų su milicija. Pagrindiniai „Oranžinės alternatyvos“ spaudos leidiniai buvo „Oranžinė alternatyva“ (leidžiamas Vroclave su šūkiu „Visi proletarai – bukit gražus“) bei „Laisvas Vroclavas“, o taip pat „Profanacija“, kuri buvo leidžiama Rzešove.

Anarchistiniai motyvai dominavo ir tuometinėje pankų kultūroje bei jų leidžiamuose fanzinuose. Pvz., zinuose „Qqryq“, „Antena krzyku“, „Teroristas“ ar „Azotox“, kuri leido grupės „Dezerter“ nariai.

Mac pariadka 200510-ojo dėšimtmečio pradžia – tai ir vieno svarbiausių Lenkijos anarchistinių leidinių atsiradimas. Be abejo, kalbu apie „Mac Pariadka“ (leidinio pavadinimas buvo paimtas iš žinomo Rusijos anarchistų šūkio: „Anarchija – tvarkos motina“). Leidinys pasirodė 1990 metais ir tam tikra prasme tapo jau minėto „Acapella“ tęsiniu. „Mac pariadka“ buvo leidžiamas iki 2005 m. Pradžioje – kas mėnesį, vėliau – kas du ir dar rečiau. Tai buvo pirmas anarchistinis leidinys, kuris pateko į oficialų spaudos platinimą. Pagrindinis leidinio devizas buvo žodžiai „Nei dešinė, nei kairė – tiesiog laisvė“. „Mac pariadka“ buvo atviras visiems, neatstovavo kažkokiai vienai anarchistinio judėjimo frakcijai, kiekvienas galėjo jame laisvai pasisakyti. Tam tikru minusu galbūt buvo libertarinių publicistų dominavimas, dėl ko kairieji anarchistai dažnai kritikavo ir net atakavo „Mac pariadka“. Be idėjinių dalykų, „Mac pariadka“ spausdino daug komiksų, nepriklausomos muzikos, kino apžvalgų ir pan. Labai ilgai šis leidinys buvo svarbiausias Lenkijos anarchistų organas ir stipriai įtakojo visą judėjimą. Po to, kai „Mac pariadka“ pasikeitė redaktorių komanda, jo populiarumas smuko. 2005 m. išėjo paskutinis leidinio numeris.

Norėčiau dar paminėti leidinį „Pirmoji linija“, kurį leido gana radikali grupė – „Liaudies išlaisvinimo frontas“ (LFW). Savo veikloje LFW nariai naudojo net teroristinius veiksmus, pvz., mėtė Molotovo kokteilius į įvairių valstybės institucijų pastatus arba padėdavo juose sprogmenis. Jums galbūt bus įdomu, kad LFW nariai net planavo susprogdinti geležinkelį kažkur Lietuvoje. Šiaip ar taip, tačiau šis planas niekada nebuvo realizuotas, nes grupės lyderis buvo suimtas, kai bandė įmesti granatą į Izraelio ambasadą Varšuvoje. Lenkijos anarchistai iškart atsiribojo nuo šios grupuotės veiksmų. Daugumos anarchistų manymu, LFW buvo viso labo specialiųjų tarnybų pasamdyti provokatoriai ir agentai.

XX amžiaus pabaigoje suaktyvėjo Ščecino anarchistų bendruomenė. Atsirado keletas leidinių, susijusių su Anarchistų federacijos Ščecino sekcija – „Priešo pančiuose“, „Darbininkų suokalbis“, „Laisvės balsas“ bei „Tiesioginė akcija“. Šie leidiniai daugiausia platinami tarp darbininkų, o jų leidėjai neretai patiria darbdavių represijas.

Silezijos regione gana ilgai vyko arši kova tarp dviejų vienas kitam priešiškų anarchizmo sparnų. Iš vienos pusės – libertarų grupė „An Arche“, kuri leido „Gazeta An Arche“. Šiame leidinyje buvo gana didelis skyrius apie anarchistų judėjimą, daug aktualios publicistikos ir vis didėjantis laiškų bei diskusijų skyrius. Šio leidinio puslapiuose tarpusavyje kovojo visos įmanomos anarchizmo kryptys, buvo išspausdinti net vieno monarchisto laiškai.

Kitoje barikadų pusėje buvo leidinys „Barikada“, kuri 1994-1998 metais leido „Radikalios pažangos judėjimas“. Jis skelbėsi atstovaujantis radikalios kairės, anarchistų ir ekologų pozicijai. Šio leidinio redakcijoje buvo ir kairiųjų, ir anarchistų, bet dominavo trockistai.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Vroclave buvo galima rasti leidinio „No pasaran“ kopijų. Tai nebuvo grynai anarchistinis leidinys, jis siejamas su antifašistine organizacija „Anty Nazy Front“ ir nagrinėjo būtent antifašizmo temas. Vietinė FA sekcija leido ir savo leidinius, pvz., „Šaltieji laiptai“. Retkarčiais pasirodydavo „Undergroundo spaudos organas“ bei situacionistų leidinys „Monada“.

Gdanske buvo leidžiama minėtoji „Mac pariadka“, be to, daugybė nereguliarių leidinių: „La bestia“ (susijusi su Gdansko RSA grupe), „La Ščur“ bei „Gatvė“ – skrajutė, kuri buvo platinama per demonstracijas, piketus, gatvės hepeningus. Gdansko „Gatvė“ inspiravo daugybę panašaus pobūdžio leidinių visoje šalyje, pvz., leidinį „Tej“ iš Poznanės.

Poznanė, kuri šiuo metu yra svarbiausias Lenkijos anarchistų centras, ilgą laikotarpį neturėjo savo rimto leidinio. Dauguma šiame mieste leidžiamų leidinių išeidavo nereguliariai ir buvo prastos kokybės.

Poznanėje daugelį metų veikia „Anarchistinė biblioteka“, kurios būstinė yra „Rozbrat“ skvote. Tai didžiausia tokio tipo biblioteka Lenkijoje, savo archyvuose turinti turtingą lenkų ir užsienio anarchistinių zinų, leidinių, knygų bei brošiūrų kolekciją, be to, pakankamai neblogą antikomunistinės opozicijos leidinių rinkinį. Biblioteka kadaise leido savo leidinį „Biuletenis“, kuris transformavosi į „Anarchistinę apžvalgą“ („Przeglad anarchistyczny“), apie kurią papasakosiu vėliau.

Kiti leidiniai, kuriuos verta paminėti: „Juodasis blokas“ iš Balstogės, „Juodoji vėliava“ iš Lodzės, „Lord Terror“ iš Zielonos Guros, o taip pat leidyklos „Red Rat“ leidiniai – „Brukowiec“ („Bulvarinis laikraštis“) ir „Farrrš“.

Baigiant pokalbį apie leidinių istoriją, reikėtų paminėti ir Krokuvoje leistą žurnalą „A-tak“. Šis leidinys užima išskirtinę vietą lenkų anarchosindikalizmo vystymęsi, būtent jis paskatino lenkų anarchistus domėtis profesinėmis sąjungomis ir darbininkų kova.

Visų leidinių ir leidinukų, be abejo, nesugebėsiu aptarti. Todėl pabaigai norėčiau apibrėžti Lenkijos anarchistinės žiniasklaidos dabartį.

przegladDeja, lyginant su 90-aisiais, dabartis neatrodo taip įspūdingai. Leidiniai, apie kurios verta papasakoti plačiau, yra „Anarchistinė apžvalga“ („Przeglad anarchistyczny“)ir „Kitoks pasaulis“ („Inny Swiat“).

Yra ir smulkesnių leidinių. Nacionalinė profesinė sąjunga „Darbininkų iniciatyva“ kas mėnesį leidžia darbininkų bendruomenių biuletenį „Darbininkų iniciatyva“ („Inicjatywa Pracownicza“). Ši profesinė sąjunga Lenkijoje veikia legaliai ir iš principo yra revoliucinio sindikalizmo atstovė. „Darbininkų iniciatyvos“ biuletenis yra nemokamas ir dalinamas darbovietėse bei profsąjungos būstinėse visoje šalyje. Dažniausiai leidinyje aprašomos darbininkų kovos Lenkijoje bei užsienyje. Anarchistai, kurie sukūrė radikalią antifašistinę organizaciją „Antifa“, leidžia savo ledinį „Konfrontacija“, kuriame aprašomos antifašistinės akcijos Lenkijoje bei pasaulyje, taip pat suteikiamos teisinės konsultacijos.

Jau minėtą leidinį „Anarchistinę apžvalgą“ kuria asmenys, susiję su „Rozbrat“ skvotu, „Anarchistine biblioteka“ bei „Darbininkų iniciatyva“. Tai pakankamai storas ir kokybiškas leidinys, kuris išeina du kartus per metus ir aiškiai sietinas su socialiniu anarchizmu (t.y. anarchosindikalizmu ir autonomistiniu marksizmu). Kita svarbi leidinio tematika – tai dalyvaujančioji demokratija bei kitokios visuomenės organizacijos formos. Šis leidinys yra platinamas oficialiai viename iš didžiausių šalies knygynų tinklų.

Man rodos, kad reikėtų paminėti ir mail-art leidinį „Visų šventųjų gatvė“, kuri leidžia Lechas „Lele“ Przychodzkis. „Gatvę“ galima pavadinti anarchizuojančiu leidiniu, nes jau daug metų šis leidinys glaudžiai susijęs su anarchistų judėjimu, ne tik politiniu bet ir meniniu. Šio leidinio puslapiuose galima rasti ne tik straipsnių apie anarchizmą, bet ir apie ekologiją, kontrkultūrą, daug vietos skiriama regionalizmui ir tautinėms mažumoms, menui, istorijai.

Na ir pabaigai pora žodžių apie leidinį „Inny Swiat“ („Kitoks pasaulis“), kuriam aš vadovauju. „Inny Swiat“ atsirado 1993 metais, pradžioje tai buvo zinas, susijęs su punk/hardcore scena. Pačioje pradžioje leidinys buvo kopijuojamas, o nuo 5-o numerio – spausdinamas spaustuvėje. Greta muzikos, leidinys nuo pat pradžių labai daug vietos skyrė anarchizmui. Buvo spausdinami tekstai apie anarchizmą ir apie dalykus, glaudžiai susijusius su anarchizmu, – ekologiją, žmogaus teises, antiklerikalizmą, gyvūnų teises ir pan. Leidinys turėjo tapti tam tikra diskusijų platforma. Tam tikra laiką savo leidinį mes net oficialiai vadinome „politiškai nekorektišku anarchistiniu leidiniu“. Laikui bėgant, atsisakėme to „politinio nekorektiškumo“, bet ir dabar dažnai spausdiname nevienaprasmius straipsnius jautriomis temomis.

inny swiatŠiais metais „Inny Swiat“ išėjo iš pogrindžio, buvo oficialiai įregistruotas kaip vietinis laikraštis ir gavo teisę į oficialų platinimą, o tai leidžia daryti didesnę įtaką visuomenei. Po leidinio legalizacijos pradėjome jį leisti kartą per 3 mėnesius. Dabar daugiau vietos skiriame aktualiems įvykiams, bandome komentuoti realybę bei siūlyti alternatyvas neoliberaliam kapitalizmui, o taip pat ir visokiausiems totalitarizmams – kairiesiems (bolševizmui) ir dešiniesiems (fašizmui bei nacizmui). Be abejo, mes neatsisakėme ir anarchistinių idėjų propagavimo ar istorinių įvykių, susijusių su anarchizmu, priminimo.

Susijusios nuorodos: Inny Swiat http://www.innyswiat.most.org.pl/

Poznanės anarchistai http://www.rozbrat.org/

Poznanės anarchistų biblioteka http://biblioteka-poznanska.bzzz.net/

Inicjatywa Pracownicza http://www.ozzip.pl/

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija