Lina Kutkauskaitė

Lina Kutkauskaitė – Vilniaus universiteto politikos mokslų studijų ketvirtakursė. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi subkultūromis, netradicinėmis politinėmis ideologijomis bei nedemokratiniais režimais.

Užsiėmimas „Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma" vyks gruodžio 10 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“, Maironio g. 1, Vilniuje.

Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma

Paskaitoje bus pristatyti šie anarchofeminizmo aspektai:

  • Valstybės, kapitalizmo ir visuomenės santvarkos kritika
  • Požiūris į santuoką ir seksualinę laisvę
  • Santykis su religija ir morale

Pagrindiniai klausimai, kurie bus aptariami paskaitos metu:

  • Santykis su sufražistėmis ir moterų emancipacijos judėjimu
  • Santykis su anarchizmu
  • Kuo anarchofeminizmas skiriasi nuo „tradicinio“ anarchizmo?
  • Ar tikrai anarchofeminizmas yra pasmerktas likti ideologine mažuma?

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos jų, pavyzdžiui, liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos. Tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų.

Būdamas dviejų tradiciškai marginaliomis laikomų ideologijų – feminizmo ir anarchizmo – liejinys, jis yra, jei taip galima pavadinti, visiška mažuma tarp ideologijų, nustumta į šalį ne tik „didžiųjų“ politinių teorijų, bet, kaip pamatysime vėliau, ir pačių „motininių“ ideologijų. Daugelio nuvertinama kaip sintetinė, vidinio krūvio neturinti subideologija, nuo pat savo atsiradimo neteisingai interpretuota ir iš karto atmesta, ji visgi gyvuoja beveik 100 metų, ir jau vien todėl yra verta aptarimo.

Anarchofeminizmas – tai politinė teorija, siūlanti feminizmo iškeltas moterų problemas spręsti naudojantis anarchistiniais principais. Jo, kaip ir daugelio politinių teorijų, atsiradimas sietinas su vienu žmogumi – anarchofeminizmo pradininke ir pagrindine jo teoretike Ema Goldman. Gimusi 1869 m. Kaune, ji, būdama septyniolikos, emigravo į JAV, kur tapo aršia anarchiste. Šiandien jos pavardė rašoma greta žymiausių asmenybių anarchizmo istorijoje, tokių kaip M. Bakuninas, N. Chomsky, P. Kropotkinas, M. Stirneris ir kt. Ji pirmoji tarp anarchistų iškėlė vadinamąjį „moterų klausimą“, paskelbusi, kad patriarchija yra viena iš žmonijos priespaudos formų, o anarchizmas siekia išvaduoti pasaulį nuo bet kokios priespaudos, todėl moterų emancipacijos klausimas turi būti anarchistams ne mažiau svarbus nei ekonominės ar socialinės laisvės klausimai.

E. Goldman ėmėsi judėjimo reformacijos. Anarchistės radikalės veiklą papildė feministinė veikla: straipsnių, pamfletų rašymas, paskaitos moterims, nelegalus kontracepcijos priemonių platinimas jų metu ir kt. Dėl savo „antivalstybinių“ veiksmų Raudonoji Ema ne kartą buvo sulaikyta, teista ir kalinta. E. Goldman laikyta pavojingiausia savo laikmečio moterimi, kurios veikla ir radikalūs pasisakymai griovė visuomeninės santvarkos pamatus ir pamynė moralines, religines, valstybines taisykles, todėl galiausiai ji netgi buvo deportuota iš šalies. Dėl savo asmenybės spalvingumo Ema Goldman tapo antrosios feminizmo bangos ikona, tačiau tai veikiau pakenkė, nei padėjo anarchofeminizmo populiarumui, mat domėjimasis Goldman kaip savo laikmetį pralenkusia asmenybe užgožė domėjimąsi jos idėjomis. Emos Goldman darbai dažniausiai nagrinėti selektyviai, atsirenkant tik feministinius ar tik anarchistinius jų elementus, tačiau pati visuma – anarchofeminizmas – palikta be dėmesio.

Anarchofeministinės idėjos apima labai daug visuomenės gyvenimo sričių, todėl jo esmę sunku nusakyti keliais sakiniais, o tie, kurie bando tai padaryti, dažniausiai arba jį suprimityvina, arba tiesiog iš esmės klaidingai jį suvokia. Anarchofeministinė vizija – tai pasaulis, kuriame vyrauja visiška lygybė: turtinė, rasinė, lyčių, galios ir kt. Visuomenę sudaro sąmoningi, iš tradicinio mąstymo išsivadavę individai, sugebantys teisingai pasirinkti. Visos dominavimo formos panaikintos: valstybė pakeista komunomis, moralė ir religija – žmonių vidine morale ir prigimtiniais įstatymais. Taip pat panaikinta ir santuoka, kuri laikoma moterų išnaudojimo institutu, o jos suteikiamas monopolis kito žmogaus atžvilgiu esąs nenatūralus ir prieštarauja anarchistų taip vertinamai laisvei. „Kiekvienas meilės ryšys, remiantis jo tikrąja prigimtimi, turėtų likti visiškai privačiu reikalu. Nei valstybė, nei bažnyčia, nei moralė, nei žmonės neturėtų į tai kištis“. Taigi santuoką ir tradicinę šeimą apskritai turėtų pakeisti „laisvosios sąjungos“, atmetančios monogamiją ir įsipareigojimus iki mirties.

Tokios idėjos buvo ir tebėra „nepatogios“ vyraujančioms politinėms ideologijoms ir tradiciniams socialiniams institutams bei kelia grėsmę nusistovėjusioms visuomenės normoms, todėl yra sutinkamos priešiškai arba tiesiog išjuokiamos. Anarchofeminizmas nesusilaukė palaikymo netgi iš savo „motininių“ ideologijų, kurios ir pačios negali pasigirti dideliu populiarumu – E. Goldman nepalaikė sufražisčių bei priekaištavo feministėms, jog jos blogai suvokia emancipaciją ir pradeda veikti ne nuo to, nuo ko derėtų; tuo tarpu anarchistai laikė (ir dažniausiai tebelaiko) „moterų klausimą“ trečiaeiliu ir nereikšmingu, o jo eskalavimą traktuoja kaip bereikalingą blaškymąsi, trukdantį siekti pagrindinių anarchizmo tikslų.

Papildomos nuorodos:


šiuolaikinis anarchofeminizmas:
{youtubejw}qCJfsYzzHh0{/youtubejw}

 

trumpas filmukas apie emmos goldman grįžimą į JAV:

{youtubejw}hTCMcO4WTjE{/youtubejw}

ir pasakojimas apie anarchistinį vaikų auklėjimą:

{youtubejw}bOBaTaGLG2c{/youtubejw}

 

 

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija