Stevphen Shukaitis fotoNaujos neformalios bendruomeninės iniciatyvos – Laisvojo universiteto (LU) – kvietimu šios savaitės pabaigoje Vilniuje lankysis Stevphenas Shukaitis – šiuo metu pasaulyje bene labiausiai žinomas anarchistinės pakraipos aktyvistas, turintis lietuviškas šaknis. Laisvajame universitete spalio 9-10 dienomis jis skaitys paskaitą „Sizifiškas savivaldos triūsas”.

S. Shukaičio paskaitoje bus kalbama apie Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje paplitusius socialinius judėjimus, aptariamos naujos radikalios politikos, kultūros, sąmoningumo ir vaizduotės koncepcijos, šiandien paplitusios visame pasaulyje ir pamažu tampančios madingomis Lietuvoje.

Stevphenas Shukaitis yra vienas iš garsaus leidybos bei medijų projekto „Autonomedia” bendradarbių. "Autonomedia" – tai autonominė erdvė, praktikoje įkūnijanti Hakimo Bey'aus „Laisvųjų autonominių zonų” principą. Joje radikalūs menininkai, teoretikai ir aktyvistai kuria politinius diskursus, keičiasi patyrimu ir skleidžia informaciją visame pasaulyje. Tam tikslui sukurtas specialus tarptautinis informacijos apsikeitimo portalas „Interactivist Info Exchange”. Per keliolika metų „Autonomedia” išleido apie 100 knygų – ne tik tokius kultinius autorius, kaip Hakimas Bey'us, Bobas Blackas ir subkomandantė Marcosas, bet ir daugybę naujų radikalios aktyvizmo teorijos bei praktikos kūrėjų. Savo autonomijos sampratą „Autonomedia” kolektyvas apibūdina taip: „Autonomija nėra pastovi būsena. Kaip ir lytis, autonomija kuriama per savo veiklą, per darymą ir tapsmą. Ji yra politinė praktika. Tapti autonomišku reiškia atmesti autoritarines ir prievartines kultūras, kurios atskiria ir kuria hierarchijas, ir priimti kitoniškumą. Tapimas autonomišku yra politinė pozicija, nes laisvas dalijimasis su kitais sukuria bendrą žinių turtą bei galią“.

Pats Stevphenas Shukaitis yra keliolikos knygų bendraautorius ir redaktorius. Vienas naujausių jo redakcinių darbų – kartu su bičiuliu Davidu Graeberiu leidykoje „AK Press” išleista knyga „Constituent Imagination: Militant Investigations, Collective Theorization” (2007). Greta „Autonomedia” veiklos, Stevphenas Shukaitis aktyviai dalyvauja ir kituose aktyvistų projektuose – garso įrašų kompanijoje „Ever Reviled Records”, radijo stotyje „Rise Up Radio”, naujame bandyme sukurti internetinį anarchistų Internacionalą „Planetary Alternatives network“. Jis dirba ir mokslinį darbą - rašo daktaro disertaciją Londono universitete.

Lietuvoje Stevphenas Shukaitis lankosi jau antrąjį kartą. Pirmą kartą jis buvo atvykęs 2006 m. gegužės mėn. VILMA (Vilniaus naujųjų medijų laboratorijos) kvietimu. „Intro“ klube jis skaitė viešą paskaitą „Radikalios medijos, maištaujanti vaizduotė ir kovojimų ciklai“ (angl. „Radical Media, Insurgent Imagination, and Cycles of Struggles").

Shukaitis-Sizifas 1Sizifiškas savivaldos triūsas

Sizifas – paradoksalus veikėjas, apie kurį sakoma, jog jis buvęs išmintingiausias iš mirtingųjų, o kartu – ir pakelės plėšikas. Sizifas iššniukštinėjo dievų paslaptis, apgavo mirtį ir dėlto buvo pasmerktas amžinai gyventi dirbdamas beprasmį darbą: ridenti akmenį kalno viršūnėn ir niekada jos nepasiekti. Kiekvieną kartą, jam priartėjus prie viršūnės, akmuo išsprūsdavo, ir Sizifui tekdavo stebėti, kaip jis nurieda žemyn, – Sizifas buvo pasmerktas vėl leistis į apačią ir pradėti viską iš naujo.

       Gali parodyti keista, kad savarankiškos vadybos temą pradedu nuo Sizifo įvaizdžio. O gal ir ne. Pasak A. Camus, Sizifas buvo dievų proletaras – bejėgis ir kartu maištingas. Sizifas – absurdo didvyris, už dievų paniekinimą pasmerktas amžinam darbui, kuris neduoda jokių rezultatų ir niekada nesibaigia. Tokia pati kaip siaubinga Sizifo bausmė – amžinai besitęsiantis, bergždžias ir beviltiškas darbas – yra ir darbininkų klasės padėtis. Ji įstrigo laike ir priversta, regis, amžinai siekti tų pačių tikslų. Tai padėtis, kuri tampa „tragiška tik tais retais atvejais, kai [darbininkų klasė] tampa sąmoninga“.

Tačiau kaip tik dėl to Sizifo atvejis atveria įdomią darbininkų savivaldos (DSV, angl. – worker self-management) perspektyvą, kalbant plačiau – leidžia apmąstyti saviorganizacijos formas socialinėse kovose. Savivalda kaip reikalavimas, praktika ir sąvoka ilgą laiką buvo naudojama radikalios politikos ir kovos dėl darbo organizavimo tikslams. Kovos už savivaldą istorija padeda suvokti, kodėl įvairių kampanijų ir kovų rezultatai pernelyg dažnai pradingsta taip ir nepaliudiję šlovingos kapitalizmo pabaigos. Kilus kontrrevoliucijai ir įvykus rekuperacijai, viskas ir vėl nurieda pakalnėn. Jei vis dar manome, kad mūsų tikslas yra peržengti kapitalizmą ir kurti naują savarankiškų bendruomenių pasaulį, tai savitvarkos klausimai tampa itin aktualūs. Kalbant konkrečiai, tai naujo savitumo kūrimas, padėsiantis žengti pirmyn šiame pasaulyje.

       Tad kam šiandien vėl kelti savivaldos klausimą? Daugeliu aspektų tai gali atrodyti absurdiška (galbūt lygiai taip pat, kaip ir Sizifo darbas), tačiau būtent todėl ir reikia tai padaryti. Galų gale, ar išvis yra prasmės mąstyti apie darbo išlaisvinimo etiką vienoje organizacijoje, kai gyvename tokiu intensyviu globalizacijos periodu? Jei didžiulė konkurencija ir spaudimas, kuriuos kelia globali ekonomika (per tokius procesus, kaip gamybos procesų perkėlimas, etatų mažinimas, regioninių prekybos blokų kūrimas, verslo konglomeratų galia ir t.t.), reiškia, jog iš esmės vyriausybės nepajėgia apsaugoti nuo ekonominio spaudimo, kaip tada tikėtis, kad įmanoma ištrūkti iš tokių sąlygų veikiant daug mažesniu masteliu? Argi net geriausiai apgalvotos kampanijos ir organizavimosi formos dėl tokio spaudimo netampa tik paspirtimi eiliniam kapitalizmo atsinaujinimui ir atgimimui? Tokia tendencija pastebima, kai į lankstesnių darbo sąlygų siekius buvo atsakyta primetant darbą be garantijų (angl. – precarious labour). Lygiai taip pat iškreiptai buvo išspręsti savivaldos klausimai 7-ajame ir 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmety – buvo sukurtos naujos vadybos strategijos, kokybės grupes, plėtojama „atsakinga autonomija“, įvesta totali kokybės kontrolė, panaudotos kitos priemonės, kurias vargu ar galima pavadinti išlaisvinančiomis. Ypač simboliška, kad postfordistinėje ekonomikoje savivalda imta vadinti daugybę reiškinių, kurie dažniausiai tik parodo, kad darbo jėga pati kuria savo susvetimėjimo priemones. Šias priemones irgi vargiai pavadintume išlaisvinančiomis (net jei tarp jų atsirastų kai kurių išlaisvinimui būtinų veiksmų). Tai kvestionuoja, atrodytų, sizifišką siekį išlaisvinti darbą ir kūrybiškumą, kurti nesusvetimėjusį gyvenimą dabarties suvaržymuose ir ieškoti naujų būdų, kaip iš jų išsiveržti.

       Ketinu apsvarstyti klausimą, ar įmanoma ką nors išgauti iš radikalaus grūdo – darbininkų savivaldos. Kitaip sakant, pažvelgti, kaip savivalda gali padėti tam, ką Ranciere’as vadina ne apmaudo persmelktų vergų, o žmonių, įkūnijančių naujus visuomeniškumo ir bendradarbiavimo laikus, judėjimu, kuris gali augti, o ne įstrigti savo paties sukurtose sąlygose. Remdamasis asmenine darbo patirtimi darbuotojams priklausančioje ir savarankiškai tvarkomoje įrašų studijoje Ever Reviled Records, atlikdamas kažką panašaus į organizacinę autoetnografiją, noriu atrasti atsakymus, ar savivalda kuo nors naudinga šiandieninėms radikalioms socialinėms kovoms, ar ne.

       Pirmasis klausimas, kylantis mąstant apie ardomąjį savivaldos formų potencialą, yra iš esmės apibrėžimo klausimas: ką gi reiškia ,,savivalda“? Jei pridedamas pažymimasis žodis „darbininkų“ – tai kaip (ir ką) ji apibrėžia, ką reiškia būti įtrauktiems į darbą?

       Esama plataus spektro reiškinių, kurie tam tikru metu laikyti darbininkų savivaldos (DSV) formomis: nuo fabrikus užimančių darbininkų – užgrobiančių gamybos priemones ir imančių savarankiškai jas valdyti – iki dalyvavimo priimant sprendimus, kai darbininkams suteikiama šiek tiek daugiau galių valdant savo darbovietę, tačiau tik ribotai ir neleidžiant kontroliuoti – tik suteikiant galimybę atsiriekti šiek tiek daugiau algos pyrago. Negalima pamiršti, jog tai, kas sovietiniame kontekste buvo vadinama darbo išlaisvinimu ir darbininkų valdoma valstybe, būtų sąžiningiau apibūdinti kaip smulkiosios vidurinės klasės biurokratų diktatūrą, o ne savarankišką darbo organizavimąsi. Platesniame kontekste DSV gali reikšti revoliucines sąlygas, kai ekonomika kolektyvizuojama kaip bendro visuomenės pertvarkymo dalis (pavyzdžiui, Ispanijoje 1936 m.) arba kai darbininkai perima gamybą ekonominio nuosmukio metu, savininkams metus verslą (klasikinis pavyzdys – „Lip“ fabrikas, naujausia iliustracija – ne taip seniai perimti kai kurie fabrikai Argentinoje). DSV galima kreipti galutinio tikslo link – apskritai nusikratyti kapitalistinės rinkos arba panaudoti ją dalinei socializacijai bei grėsmių mažinimui, tačiau pastaruoju atveju kartais pasireiškia paradoksalus efektas – rinkos dominavimas socialiniame gyvenime tik sustiprinamas.

       Būtų galima išvardyti išties nemažai įvairiausių socialinio organizavimosi formų, kurios vienu ar kitu laikotarpiu laikytos DSV. Įvairias DSV apraiškas galima suskirstyti pagal tai (nors tai ne vienintelis skirstymo būdas), kaip konkreti socialinės organizacijos forma reguliuoja santykius tarp suvisuomeninto darbo (angl. – socialized labor) ir valstybės. Ši sąvokų skirtis padeda paaiškinti skirtumą tarp DSV kaip socialinės demokratijos formos, kai kuriami kooperatyvai, ir DSV kaip gamybos nacionalizavimo pasekmės, kai iš viršaus „nuleidžiamas“ karinis režimas. Nesiekiu pateikti hermetiško DSV apibrėžimo, mane labiau domina būdai, kaip prisidėti prie bendros ir žymiai platesnės antikapitalistinės ar antivalstybinės veiklos, kuria siekiama sumažinti, dekonstruoti ir panaikinti daugybę įvairių socialinio dominavimo formų.

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija