Nida Vasiliauskaite fotoLapkričio 13 d. Laisvajame universitete diskutuosime apie religiją ir sekuliarumą. Filosofė ir publicistė Nida Vasiliauskaitė skaitys pranešimą "Sekuliari valstybė kaip filosofinė problema: ką atsakysime neofundamentalistams, kurie skaito R. Rorty?" Užsiėmimai vyks 17:30 val. galerijoje "Kairė-dešinė", Latako g. 3, Vilnius.

Lektorė teigia, kad Lietuva nėra sekuliari valstybė, nors jos konstitucijoje ir įrašyta, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės. Jos nuomone, Lietuvoje vyrauja politiniai ir socialiniai judėjimai, kuriuos galima priskirti „Krikščioniškos dešinės“ krypčiai, o šalies politikoje bei kultūroje dominuoja religinis fundamentalizmas, pastaruoju metu įgavęs "antrą kvėpavimą". Pasiremdama liberalių filosofų - Richardo Rorty bei Johno Rawlso - idėjomis ir jas kritikuodama, N. Vasiliauskaitė bandys atsakyti į svarbų nūdienos klausimą: Kaip apginti sekuliarios valstybės idėją?

Agresyvus "faktoriaus R" pasirodymas politikoje nėra teoriškai netikėtas: kartu su "postmodernia" modernybės ideologinio projekto kritika "Christian Right" ("Krikščioniškos dešinės") fundamentalizmas įgavo "antrą kvėpavimą". Kaip ir kodėl taip nutiko? Kokiu būdu sekuliari kairuoliška socialinė kritika pasitarnavo konservatyvioms politinėms jėgoms? Kaip pusiau suprastos akademikų intelektualinės subtilybės sustiprino pačių dogmatiškiausių pozicijų teorinius pagrindus? Kaip apginti sekuliarios valstybės idėją nesiremiant teoriškai diskredituotu Švietimo epochos žodynu ir netikint Johno Rawlso "politinio liberalizmo" vizija? Tai klausimai, kuriuos svarstysime diskusijos metu.

Paaiškinimai:

Richardas Rorty (1931-2007) - amerikietis filosofas, ateistas, Standfordo universiteto profesorius. Savo darbuose propagavo neopragmatišką „ironijos“ koncepciją, kuri siūlo atsisakyti fundamentalių filosofinių tiesų. R. Rorty dažnai vadinamas postliberalu ir naujojo pragmatizmo pranašu. http://www.balsas.lt/naujiena/122757

Faktorius R - religijos faktorius

"Christian Right" ("Krikščioniška dešinė") - bendra kategorija, kuria apibūdinami konservatyvūs dešinieji socialiniai judėjimai ir organizacijos, savo veiklą grindžiančios fundamentalistinėmis religinėmis dogmomis. http://en.wikipedia.org/wiki/Christian_right

Johnas Rawlsas (1921-2002) - filosofas, kuris dar gyvas buvo vadinamas liberalizmo klasiku. Garsiausi darbai - "Teisingumo teorija" ("A Theory of Justice", 1971) ir "Politinis liberalizmas" ("Political Liberalism", 1993). Jo darbuose iškeliama teorinė maksimaliai racionalios (taigi neprievartinės) visuomenės galimybė, kuri būtų „gerai sutvarkyta“ ("well-ordered"), o jos tvarką kuriantys principai priimti laisvu ir demokratišku visų piliečių sutarimu.

sekuliari lietuvaLietuvoje (kol kas) nėra valstybinės religijos – Konstitucijos priėmimo aktu “visiems laikams” atsisakyta senovinės valdžios dieviškumo idėjos, o su ja – minčių policijos, oficialių “tikrovės”, “tiesos” ir “gėrio” versijų bei represinių jų palaikymo piliečių sąmonėje mechanizmų.

Laisvė išpažinti tam tikrą religiją neatsiejama nuo laisvės jos neišpažinti: nesant antrosios, nėra prasmės kalbėti apie pirmąją, todėl nuoširdžiai religingi asmenys patys pirmieji turėtų būti suinteresuoti nepaversti savo religinių įsitikinimų valstybine ideologija, o savo dievų nepainioti su cezariais (Mk 12, 13–17 „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“).

Ir tikrai: teisiškai mūsų politinė sistema neabejotinai sekuliari, minties ir žodžio laisvės ginamos, intelektualiniai ir vertybiniai prioritetai palikti privačiai individo nuožiūrai, diskriminacija jų pagrindu uždrausta. Bet čia teisiškai; Realpolitik klostosi kitaip: vienos tokios religijos hierarchai sėdi cezario dešinėje ir deda visas pastangas, kad jų ir tik jų avelės būtų oficialiai pagirtos tarp piliečių, kad jų ir tik jų balsas būtų girdimas, kad jos ir tik jos taptų deramo gyvenimo modeliu – visų kitų gyvenimo modelių sąskaita.

O partijos viena per kitą rodo lojalumą, manydamos kažkodėl, kad krikščionybė – masalas, paskui kurį, vos pamojavus, nuseks minios (kad ir kas mojuotų). Ir džiūgauja, kai lojalumo varžybose pavyksta pritūpti žemiau už kitas, nes atlygis didelis, atlygis – galimybė atgręžti į save Dievo pirštą sekmadieniniuose pamoksluose ir priešrinkiminiuose vyskupų laiškuose (“Broliai ir seserys krikščionys, iš tiesų sakau jums – neturėkite kitų pasirinkimų, tik konservatorius!”).

Tai reikštų, kad mes pasmerkti būti valdomi konservatorių (jeigu tikėsime gyventojų surašymo duomenimis, katalikais save laiko daugiau nei 80 procentų šalies gyventojų), kurie iš politinės partijos taptų tiesiog Gėrio ir Teisingumo partija, Dievo įrankiu armagedoniškoje kovoje su “kitais”. O politika apskritai liautųsi egzistavusi, kadangi politinė idėjų kova – pratęsus šią logiką – būtų redukuota į (atleiskite už infantilią leksiką – ne aš ją sugalvojau, o ankstesnysis popiežius) žūtbūtinį “Gyvybės kultūros” mūšį su “Mirties kultūra” (“Ką rinksitės, mielos avelės: gėrį ar blogį? Šaunuolės! Mes, ganytojai, taip ir žinojome!”).

Sekuliarios mūsų šalies sekuliarioje Prezidentūroje kasmet vyksta Nacionaliniai maldos pusryčiai – toks renginys, kurio metu politikai, klerai ir „kultūrininkai“ draugiškai su malda lūpose svarsto Lietuvos ateities vizijas. Pusryčiai, kuriuose, per atstovus, meldžiasi (turėtų melstis?) visa nacija? Malda kaip naciją ir valstybę telkiantis veiksmas, aukščiausio rango politinis aktas?

Bet nuo čia – nuo nacionalinės maldos Prezidentūroje kaip simbolinio faktinių religijos ir politikos santykių valstybėje indikatoriaus – tik vienas žingsnis iki priklausomybės nacijai matavimo pamaldumu, o pamaldumo – politiniu lojalumu. Tik vienas žingsnis iki visiems privalomos vienintelės Tiesos, iki valstybinės religijos ir mąstymo bei privataus gyvenimo kontrolės – žingsnis, kurį taip trokšta nužengti Tėvynės sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai.

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija