Algimantas Lyva. Mirtina avangardo dozė, arba XX a. pabaigos menininko kontūrai

Artūras Barysas, Baras – visuomenės prieštaringai vertinamas kūrėjas, maištautojas, vizionierius, kliedėtojas, skandalistas, režisierius, muzikantas, dailininkas, aktorius… magas.

Išties labai sunku apibūdinti Baro fenomeną, o gal ir nereikia… ”Girk mane labiau”, – atsakytų Baras. Asmenybės gimsta epochos sutemose ir ieško naujų kelių, sprendimų, idėjų. Bet tokio keisto, pritrenkiamai tikro ir “kreizovai” neapčiuopiamo genijaus dar nebuvo lietuvių kultūroje ir, matyt, nebus. A. Barysas nematė jokių prošvaisčių stagnacinės visuomenės kultūriniame gyvenime ir niekuomet jų neieškojo. Baras netgi nekovojo su žlungančia sistema. Juokėsi iš ideologijos? Galbūt. Baro tikslai buvo kiti. Jis visada ėjo vienu žingsniu priekyje, matė toliau, stebėjo naujus kūrybos horizontus, todėl tapo Magu, akimirkos meistru, veiksmo generatoriumi, sidabrinio kadro architektu.

A. Baryso kino kamera virto langu į naują, pasvirusį pasaulį. Bet paradoksaliausia yra tai, kad Baras sąmoningai nesiūlydamas jokio pozityvaus sprendimo, kūrė naują banalybę, naują beprasmybę, naują kaukę ir naują šypseną. Baras visada mėgo prieštarauti viskam, net ir pačiam sau. Jis ėjo tamsiu koridoriumi ir kiekvienu filmo kadru tarsi užkaldamas duris, kad niekas nesugebėtų įeiti, įsibrauti į jo vidinį pasaulį. Bet taikli kamera skynėsi kelią į naujas raiškos erdves. Atrasti kažką nauja, nesvarbu ką, išlaužti užkaltas duris, iškulti saldų, “falšyvą” tikrovės vitražą, nuplėšti dailią apsimetėlio kaukę. Baras niekada neskelbė jokių dvasingumo koncepcijų, išsižioti - didžiausia, šlykščiausia klaida, neišperkama nuodėmė. Reikia tylėti, labai stipriai tylėti, kad visiems taptų baugu, velniškai šiurpu, stingtų kraujas, užsidegtų plaukai…

Baro palikimas nuskamba kaip kūjo smūgis į tuščią priekalą – nėra aukų, nėra pasekėjų – tik stiprus kirtis į metalą. Nieko nuostabaus, dabar visi finansiškai nemotyvuoti meniniai ieškojimai tėra tik klaida, “popso” riksmai nustelbia nuožmiausią džiunglių staugimą. Net ir laisvės siekis virsta klaida. Ką daryti? Baras pasakytų: “Nieko, žiūrėkite, kaip ekranu bėga taškai, dėmės, žmonės, namai, siužetai, žiūrėkite, kas yra už ekrano, ieškokite kameros, ieškokite manęs… Aš stoviu kitoje gatvės pusėje ir laukiu, bet niekas neskuba bėgti iš auksinio narvo…”

Baras savyje įkūnijo nekompromisinį, XX amžiaus pabaigos menininko tipą, Stalkerį, einantį į Zoną, todėl nenuostabu, kad įžengė ir į knygų pasaulį. A. Barysas tapo literatūriniu Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos epo “Pasviręs pasaulis” personažu – Magu, ir amžinai persikėlė į kitą realybę – gyventi, mylėti, kurti.

Robertas Kundrotas. In memoriam Artūras Barysas „Baras“ (1954 05 10 – 2005 01 28)

Rašau atsisveikinimo laišką tau, kurį neabejoju, jog perskaitysi. Ne čia. Ten. Ten, kur akys nereikalingos. Kur kūnas nereikalingas. Kur protas nereikalingas. Kur matysi savo esybe, savo siela, kurią karštai neigei, kartais nedrąsiai pripažinai, o dabar tikrai žinai, kaip yra iš tikrųjų.

Išėjai per anksti, neperspėjęs, nepranešęs, nors širdies kampelyje nujaučiau, kad ketinai palikti. Mus. Tavo artimuosius. Draugus, kurie tavęs nepaliko. Kurie tave pamuštą, nukritusį, sušalusį pakeldavome, nunešdavome namo, atiduodavome mamai, žmonai, sūnui. Tau pasisekė. Kol buvai čia, su mumis, mes supome tave. Kastratas. Draivas. Agurkas. Gaga. Filas. Karmen. Folksvagenas. Koka. Visiems parinkdavai taiklią pravardę. Visada turėdavai artimiausią, kuriam atskleisdavai savo širdį, skausmus, viltis. Tokiu buvau ir aš, trumpai, per daug trumpai. Vadinasi, taip reikėjo. Turėjo atsirasti kitas, po to dar kitas. Bet vienas nebuvai. Niekada. Ir iš mūsų, bent mano širdies ir atminties, nepasitraukei.

Įsimintina 1980 metų vidurvasario diena, kai būdamas „žalias jaunuolis“, su rekomendacija užsukau pirmąkart pas tave. Tu mane pribloškei iš karto. Keista ir unikalia kolekcija - plokštelėmis, knygomis, senienomis, meno albumais, paveikslais. Savo ekscentriškais, kontraversiškais, absoliučiai originaliais filmais. Ir, žinoma, šokiruojančiais performansais, apie kuriuos tada nė žalio supratimo neturėjau. Ne aš vienas. Visi aplinkiniai. Sostinėnai. Visa krūpčiojanti sistema. Tu siekei laisvės – visiškos, tikros, vidinės. Siekei efekto – ne apgaulingo, tariamo, reklaminio, kuris plūsta iš televizijos, kurį dabar reklamuoja marionetės, kažkada buvę tavo aplinkoje, matę, stebėję, mokęsi iš tavęs.

Nepamirštamas milžiniškas faneros lagaminas, apkaustytais metaliniais kampais. O kas jame? Ogi raudoni pagalviai. Trys. Kam tie pagalviai? Kad galėtum bet kur – kietoje kėdėje savo filmo premjeros metu, per pokylį, pas draugus ar nedraugus – juos nublokšti, saugiai ant jų nukristi. Klausytis kylančio šurmulio. Atsipalaiduoti. Lyg persų šeichas gulėdavai ant tų pagalvių, apsitvėręs bokalais alaus prie nusmurgusio alaus kiosko ir laukdavai draugų. Arba milicijos. Kalinausko, Komjaunimo ar Muziejaus gatvėje, prie Vilnelės ar bet kurioje kitoje senamiesčio vietoje.

Senamiestis – tavo erdvė. Seni sulūžę, apleisti pastatai Stiklių, Garelio, Gorkio gatvėje – tai tavo stichija, būtinos dekoracijos. Ten filmuoji, kuri nerealius meno projektus, vaidini, skatini ir provokuoji kitus. Bet tikri hepeningai vyksta tirštoje minioje, tarp vienodų, stereotipinių žmonių, nuo kurių tau buvo bloga. Ir nesvarbu, kad milicija tave akylai stebi, sekioja, retkarčiais persekioja – tu visada aukštumoje, truputį „įkalęs“, dėl nuotaikos, dėl „kaifo“, dėl akcijų, kurios niekada nesibaigdavo. Transformuodavosi. Persikeldavo. Į filmą. Į tavo namus, pas draugus. Tu visada buvai įvykių sūkuryje, diktavai žaidimo taisykles, veiksmo kryptį, pasvirimo kampą. Niekas tau nė iš tolo neprilygo. Nebuvai sentimentalus, pasyvus hipis – ilgi plaukai tik priedanga. Ilgi plaukai – minties tąsa. Ne mada. Nebuvai pankas. Šiurkštus, kietas – taip. Storžievis, primityvus - ne. Palikai pankus kvailioti. Jie be fantazijos, netikri, apsimestiniai. Jie nesiekė vidinės laisvės. Kaip siekei tu. Buvai kraštutinis individualistas, avangardistas, menininkas. Šėlai, siautėjai, šiurpinai miesčionis, iš pradžių homo sovieticus, paskui verslininkus ir jiems artimus. Mėgai išgerti. Mokėjai išgerti, gėrimą paversti akcija, atrakcija, pokštu. Kai kada gėrimo būdavo per daug, bet ir girtas buvai unikalus, vienintelis, nepakartojamas.

Tikrindavai naujokus, bandydavai jų kokybę, versdavai pereiti ugnį, vandenį, varinius vamzdžius. Aplink tave visada sukiojosi įdomiausi nonkonformistai – dailininkai, fotografai, aktoriai, poetai, keistuoliai, šventeivos, hipiai, pankai, knygų, meno darbų ir, žinoma, plokštelių kolekcionieriai. Jų dešimtys. Garsą apie tave perkeldavo į kitus miestus – gimtąjį Panevėžį, Kauną, Klaipėdą ar net Skuodą. Į kitas šalis – Latviją, Baltgudiją, Rusiją, Čekiją. Kai kurių nebėra. Kaip ir tavęs. Dabar, kai išėjai, kai tavęs nebėra, noriu visa gerkle šaukti, rėkti, klykti – po velnių! Po šimts perkūnų! Barai!!! Per mažai atsigėrėme! Per mažai kliedėjome! Per mažai bendravome...

Tu žaidei. Žaidei su merginomis, plokštelėmis, knygomis, filmais, žaidei su draugais, žaidei menininką. Gražiai žaidei, išmoningai, išradingai. Buvai visų įvykių siela, branduolys, varomoji jėga. Niekada nepavargdavai, nenurimdavai, vangiai nesivoliodavai ant sofos su smilkstančia firmine cigarete. Jokiu būdu. Cigaretės rūkdavo nuolat – tik be filtro, prastos, specifinės smarvės, o tu grožėdavaisi miniatiūriniais laužais ant stalo. Mėgai šokti, beprotiškai mėgai šokti. Dažniausiai vienas, su dviem cigaretėm šnervėse, retai su mergina. Jos nesuprato tavęs. Buvai per daug joms pašėlęs, išdykęs, pasviręs. Kai kada visai beprotis.

Su tavimi buvo pavojinga, eidavai ašmenimis, nekreipdavai jokio dėmesio į pavojus. Ir tikrai žinau, ne dėl to, kad tavo tėvas buvo gana aukštas pareigūnas. Jis pats buvo perspėtas dėl pamišusio sūnaus. Menininko. Anarchisto. Laisvės šauklio. Alkoholis buvo nežymi pataisa, smulkus, kai kada būtinas priedas. Niekada nepamiršiu šiltos šleikščios degtinės gėrimo iš butelio prie „Lietuvos“ kino karštą vidurvasarį, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus siurbimo prie Žemaitės paminklo, važiavimo septyniese taksi į Skuodo avangardinio meno festivalį, tavo pasivaikščiojimų apsirėdžius dailia moteriška suknele su gėle plaukuose, su suplotu metaliniu kibiru parankėje ar su pižama po Lenino prospektą, tavo imitacinį skandinimąsi Vilnelėje ir šimtus kitų performansų. Norint juos suprasti, reikėjo būti kitokiu, panašiu į tave. Reikėjo pereiti tavo mokyklą. Tapti pasvirusiu.

Būdami su tavimi, išmokome vertinti laisvę, pajutome jos skonį. Tu parodei, kaip sovietmečiu ištrūkti iš idiotiškos apsiausties. Supratome, kad išorinės dekoracijos keičiasi, bet svarbūs tik vidiniai laimėjimai. Arba praradimai. Niekas taip nekentė mūsų laikų geltonosios „kultūros“ kaip tu, niekas taip atvirai neniekino „falšyvų“ dalykų, melo, netikro prestižo, savimylos, tuštybės. Apgaulei ir kičui buvai negailestingas.

Dabar esi nemirtingas, nes numirei. Numirei būdamas ant bangos, aukštumoje, nenusivalkiojęs, nors kitiems atrodė priešingai. Ne, manęs neapgausi – viską darei sąmoningai. Sąmoningai naikinai save, žinojai, kur eini ir kodėl išeini.

„Taip gera, kad net bloga“, – mėgai sakyti gyvas. „Taip bloga, kad net gera“, - galiu atsakyti tau ir pridurti kitą tavo auksinę mintį: „Kad tau kur smėlis iš subinės byrėtų“.

Būk pasveikintas dausose, duok ženklą, kaip tau ten!