b_850_315_16777215_00_images_iliustracijos_2014_vilnius_Pamiršti_Vilniaus_veidai_2._Benamis_Vilniaus_poetas_Michailas_Didusenka.jpg

 

Laisvasis universitetas (LUNI) tęsia paskaitų ciklą „Pamiršti Vilniaus veidai", kuriame kalbama apie nepelnytai pamirštus Vilniuje gyvenusius menininkus, visuomenės veikėjus ir šiaip įdomius žmones. Pirmojoje ciklo paskaitoje buvo prisimintas prieš srovę visą laiką ėjęs rašytojas Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz, 1902–1985), antrojoje bus kalbama apie „prakeiktą" Vilniaus poetą Michailą Didusenką (Михаил Дидусенко, 1951–2003).

Renginys Facebook'e

Paskaita „Benamis Vilniaus poetas Michailas Didusenka" vyks 2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienį, 18 val., Venclovų namuose, Pamėnkalnio g. 34, Vilniuje. Ją skaitys filologė Taisija Laukkonėn.

Vilniuje gimęs ir didžiąjį dalį gyvenimo čia praleidęs rusų poetas Michailas Didusenka (1951-2003) priklauso neoficialių (ar pusiau oficialių) rašytojų kartai, kuri įžengė į literatūros lauką vadinamaisiais stagnacijos metais. M. Didusenka debiutavo Lietuvos respublikinėje spaudoje 1973 m., kelis kartus publikavo eilėraščius leidinyje „Литва литературная". Buvo žinomas Vilniaus publikai kaip subtilių romansų atlikėjas ir poetas, jo tekstus daug kas mokėjo mintinai, nors pirmasis oficialus jo eilėraščių rinkinys „Междуречье" išleistas tik 1988 metais. Netrukus pasirodė ir eilėraščių knygutė vaikams „Наш двор" (Vilnius: Vyturys, 1989), o kitos poezijos knygos išėjo jau po autoriaus mirties. Tiesa, 1997 m. Sankt Peterburge M. Didusenka buvo parengęs eilėraščių rinktinės „Желтым по белому" mašinraštį, kuris išliko Vitalijaus Asovskio asmeniniame archyve.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Michailas (jau ne pirmą kartą) išvyko gyventi į Rusiją, tačiau nei Peterburge, nei Maskvoje jo gyvenimas nesusiklostė. Paskutiniaisiais metais jis valkatavo, apsistojo Maskvos srityje Rastorgujevo gyvenvietėje, kur po mirties keletą dienų gulėjo morge kaip „nepažįstamas vyras".

Rusų žurnalo „Знамя" redaktorės Olgos Jermolajevos deka M. Didusenkos eilėraščiai periodiškai buvo spausdinami šio leidinio puslapiuose (viena iš publikacijų buvo nominuota „Antibukerio" premijai). Ne sykį teko girdėti iš rusų poezijos tyrinėtojų ir kritikų, jog M. Didusenka yra vienas geriausių XX a. II pusės rusų poetų. Nepaisant autoriteto tarp specialistų, jis lieka beveik nežinomas plačiajam rusų poezijos skaitytojų ratui, taip pat mažai žinomas ir savo gimtinėje.

Taisija Laukkonėn – filologė, vertėja, šiek tiek poetė. Baigė rusų filologiją VU ir jungtinę VU ir LLTI doktorantūrą tema „(Po)sovietinė rusų poezija Lietuvoje: literatūrinio elgesio strategijos". Disertacijos pagrindu LLTI leidykloje išėjo knyga „Dainiai be tautos: Lietuvos rusų rašytojų strategijos (po)sovietmečiu". Šiuo metu dirba Lietuvos socialinių tyrimų centro tyrėja-stažuotoja, taip pat jaunesniąja mokslo darbuotoja VU Filologijos fakultete.

M. Didusenkos eilėraščių galima paskaityti: http://magazines.russ.ru/authors/d/didusenko/
Ergali Gero nekrologas http://www.litkarta.ru/dossier/neizvestney-chem-r-zorge/view_print/

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija