Margarita jankauskaiteVasario 12 d., ketvirtadienį, 17:30 val. Laisvajame universitete (LUNI) Vilniuje vyks vieša diskusija diskriminacijos tema. Užsiėmimų metu trumpą pranešimą „(Ne)diskriminacijos retorika: tarp vertybių ir manipuliacijų“ perskaitys humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.

Pranešėja trumpai apžvelgs struktūrines diskriminacijos prielaidas: ją palaikančias hegemonines galios strategijas, kultūrinius veiksnius, kurie apima tapatybės formavimo(si) mechanizmus, ir socialines sistemas. Diskusija vyks Universiteto g. 5, Vilniuje, Vilniaus universiteto filologijos fakultete, Spaustuvės auditorijoje.

Ne)diskriminacijos retorika: tarp vertybių ir manipuliacijų

2007-uosius Europos Sąjunga minėjo kaip lygių galimybių visiems metus. 2008-ieji paskelbti kultūrų dialogo matais. Valstybiniu lygiu buvo finansuojamos programos, skirtos tam, kad direktyvose įtvirtintos lygių galimybių nuostatos taptų konkrečiomis, kasdienėmis praktikomis, užkertančiomis kelią žmonių diskriminacijai dėl asmens rasės, etniškumo, lyties, lytinės orientacijos, amžiaus, sveikatos būklės ir religinių įsitikinimų. Tikėtasi, jog Komisijos žodis, raginantis puoselėti žmonių įvairovę kaip didžiausią Europos turtą, taps kūnu, suteiksiančiu galimybę bent vienu žingsniu priartėti prie įvairovei be diskriminavimo atviros visuomenės sukūrimo. Tačiau Lietuvoje šios iniciatyvos tapo prielaida ne tik nuosekliam darbui konstruktyvaus dialogo linkme. Paradoksalu, tačiau „Lygių galimybių visiems“ ir „Kultūrų dialogo“ metai konsolidavo galingą reakciją, nukreiptą prieš įvairovės be diskriminavimo nuostatų įtvirtinimą.

Priminti galima ne vieną faktą: į didžiuosius Lietuvos miestus neįleidžiamas tolerancijos idėjas propaguojantis eurovilkikas; 2008 m. birželio 3 d. patvirtinama Valstybinė šeimos koncepcija, pagal kurią valstybės subjektu laikomos tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos, taigi anapus valstybinės politikos, o tai reiškia ir paramos, paliekami nesusituokusių porų bei vienišų tėvų (dažniausiai moterų) vaikai; prisidengus rūpesčiu dėl vaikų apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymais siūloma uždrausti, kaip kad teigiama, homoseksualią propagandą bei šeimos institutą diskredituojančios informacijos skleidimą; stabdomas Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos priėmimas ir pasiūlomas Gyvybės prenatalinėje stadijoje apsaugos įstatymo projektas. Kas vienija šiuos, atrodytų nesusijusius faktus, išskyrus tai, kad visų jų iniciatoriai ar idėjiniai rėmėjai atstovauja populistinėms arba konservatyvioms politinėms ir visuomeninėms jėgoms? Noras išsaugoti patriarchalinės sistemos status quo, išbraukiant iš Lietuvos socialinio, politinio gyvenimo dienotvarkės ne tik įvairovę, bet ir sprendimo ar pasirinkimo laisvę.

Esame vieni nepakančiausių Europoje

Kad esame vieni nepakančiausių Europoje, žinome seniai – apie tai neleidžia pamiršti ir tarptautinių tyrimų rezultatai, ir Lietuvoje atliktos apklausos: nemėgstame romų, musulmonų ir gėjų, nenorime, kad mūsų aplinkoje būtų vykdomos alkoholikų, narkomanų, prekybos žmonėmis aukų reintegracijos programos, neskubame rūpintis neįgaliaisiais ir trykštame nepakantumu netradicinių tikėjimų žmonėms. Tiesa, mėgstame didžiuotis savo protėviais, kurie, kaip teigiama, buvo ypač atviri įvairovei, todėl diskriminacijai nepritariame, jeigu apie ją kalbama abstrakčiai. Tačiau tereikia paklausti apie MŪSŲ darbovietę, MŪSŲ kaimynus arba MŪSŲ vaikų mokyklą ir vaizdelis iš esmės pasikeičia. Ypač budriai nuo kitokių, tarsi nuo ateivių invazijos saugome savo privačią erdvę, bijodami, kad neteksime SAVO tapatybės, SAVO egzistencijos pamatų... Mūsų reakcijos akivaizdžiai rodo – gelbėti pasaulį lengviau nei įveikti viduje tūnančius stereotipus. Todėl ir nepakantumo kitokiems retorika veiksmingiausių rezultatų pasiekia, kai yra susiejama su privataus gyvenimo lūkesčiais ir baimėmis.

Gyvename postmodernioje visuomenėje, kur galios kartografija dažniausiai brėžiama ne atviru jėgos demonstravimu, o virtualios informacijos srautuose, todėl viešajame diskurse vykstančios manipuliacijos tampa ypač svarbiu įrankiu ideologinei (rinkiminei) kovai laimėti. Lietuvoje jau tampa įprasta nepakantumą kitokiems natūralizuoti, pasitelkiant tradicinių vertybių apsaugos retoriką. Tam, kad valdyti mases ne visuomet reikalingos jėgos struktūros. Hegemoninės galios mechanizmų sėkmė remiasi gebėjimu įpiršti nuostatas ir įtikinti, jog daromi „sveiku protu paremti sprendimai“, „vadovaujamasi bendruoju interesu“. Viena socialinė grupė gali įtvirtinti hegemoniją kitų atžvilgiu tuo atveju, jei parodo turinti tikslų, kurie pripažįstami kaip atitinkantys visų poreikius.

Stiprios tautinės valstybės pasekmės

Lietuvos viešajame diskurse šiuo tikslu tapo pilietinių iniciatyvų konsolidavimas už tradicinę šeimą, turinčią tapti stiprios tautinės valstybės pagrindu. Tikslas, atrodytų, - taurus. Niekas nedrįsta to paneigti. Dauguma brangina savo šeimas (net jei jos neatitinka Valstybinėje koncepcijos pateikto apibrėžimo) ir nenori pelnyti tautos priešo vardo. Todėl hegemonija gali triumfuoti – vargu bau ar rasime „natūralesnį“, visiems suvokiamą ir dar labiau suvienijantį tikslą? Tačiau kokios yra šio idiliško scenarijaus pasekmės?

Akis bado karštligiškas noras visuomenę nuteikti prieš homoseksualius asmenis (pažadai gyventi geriau nuėjo perniek, tad atėjo laikas vienyti tautą kovai su bendru priešu) – jų „propagandą“, „invaziją“, „destrukciją“. Tačiau įstatymais taip stropiai siekiama apginti heteronormatyvumą, jog nepaisoma ir heteroseksualių asmenų diskriminacijos. Valstybinėje šeimos paramos koncepcijoje šeima nelaikomi vieniši tėvai ir nesusituokusios, vaikus auginančios poros, nors Lietuvoje skiriasi daugiau nei pusė sutuoktinių, o nesantuokoje gimsta trečdalis kūdikių, nes bijomasi, kad šeimos sampratą apibrėžus taip, kaip tai daroma civilizuotame Vakarų pasaulyje, homoseksualai suskubs pasinaudoti jiems „nepriklausančiomis“ privilegijomis (juolab, kad Strasbūre lesbiečių pora jau laimėjo bylą prieš Prancūzijos valstybę, įvaikinimo byloje).

Lietuvos Seime siautėjanti homofobijos epidemija, kuri sparčiai plinta ir savivaldos lygmeniu, yra tiek užtemdžiusi didelės dalies politikų sąmonę, jog kovodami su tariamais baubais jie be skrupulų aukoja moterų, vaikų, etninių mažų, vyresnio amžiaus ir žmonių su negalia teises į visavertį gyvenimą, jau nekalbant apie homoseksualius asmenis. Tą liudija ne tik žmogaus teises pažeidžianti Valstybinė šeimos koncepcija, bet ir iškalbinga LR Seimo diskusija Lygių galimybių įstatymo pataisų klausimais.

Ši fobija trukdo kovoti ir su visuomenėje plačiai paplitusiu smurtu – latentine, kompleksinio sprendimo reikalaujančia problema. LR Seime buvo sustabdytas Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos priėmimas, tik dėl to, kad jame šeiminio smurto samprata apima kiek platesnius privataus gyvenimo santykius, nei tai numato konservatyvus požiūris į šeimą. Be to teigiama, kad atskiro įstatymo apie smurtą šeimoje priėmimas diskredituotų patį šeimos institutą, kuris Koncepcijoje vertinama kaip savaiminis gėris. Siekiant apsaugoti jo sakralumą buvo pasiryžta net žodžio laisvės suvaržymams: Koncepcijoje reikalaujama įpareigoti valstybinį transliuotoją pateikti tik teigiamus pavyzdžius apie tradicinę šeimą. Šeimos pagrindų įstatymo projekte buvo taip stropiai stiprinami tradicinės šeimos pamatai, jog pensijas pasiūlyta mokėti atsižvelgus ne tik į pensininko uždirbtus, bet ir jo/jos vaikų uždirbamus atlyginimus. Galime tik prognozuoti, kokios pensijos gali tikėtis tie, kurie neturėjo vaikų arba augino neįgalų vaiką.

Ne tautinis, o pilietinis sambūvis

Siekdami atremti kritiką, jog diskriminuojantys įstatymai ar projektai prasilenkia su realybe, šių iniciatyvų autoriai pabrėžia, jog negalima nuolat klampoti kasdienybės liūne. Valstybės politika turi puoselėti vizijas, padedančias kurti laimingesnę visuomenę, remtis įžvalgomis, nukreiptomis į ateitį. Tačiau ką daryti kai idėjos, deklaruojančios pagarbą tradicijoms, realiame gyvenime virsta vienišų ir nesusituokusių tėvų, vaikų, moterų, lytinių mažumų, senelių ir žmonių su negalia diskriminacija? Prisiminę, jog visa tai daroma dėl tvirtų TAUTINIO, o ne PILIETINIO sambūvio pagrindų, suvoksime, jog ir kitataučiams šiame scenarijuje nėra vietos (kaip besistengtų, geresniais lietuviais jie vis tiek netaps) . Teigiama, kad visi šie projektai kuriami šeimos ir valstybės labui, siekiant tikrųjų vertybių triumfo. Tiesa, nepamirštant pridurti, jog nustatant šias vertybes Visuotinės žmogaus teisės nėra atramos kriterijus, nes jų samprata tapo perdėm plati, pradėjus ginti ne „normalių žmonių“, bet visokių kitokių teises.

Tokią retoriką sunku vertinti kaip kultūrinio, socialinio, vertybinio polilogo preliudiją. Ne ypač ji dera ir su brandžios demokratijos samprata. Todėl svarbu kritiškai vertinti vizijas, kurių vedini mes raginami kurti savo ateitį ir persvarstyti taip vadinamas „tradicines“ vertybes. Diskriminacija, kurią pasėjame, nepalikdami vietos nei atvirumui, nei įvairovei, yra arčiau mūsų, nei manome. Tad nuo savęs vertėtų pradėti ir atvirumo įvairovei paieškas.

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija