2010 01 07 LUNI Vilnius. Eli Meyerhoff. Kovos JAV švietimo sistemoje


Eli Meyerhoff

Elis Meyerhoffas yra laisvojo švietimo aktyvistas ir akademinis JAV disidentas. Jis padeda organizuoti laisvąjį universitetą Mineapolyje ir Sent Polyje, pasivadinusį „Miestų dvynių eksperimentiniu koledžu” („Experimental College of the Twin Cities”, EXCO). Jų kolektyvas kartu su studentų grupėmis perima toje teritorijoje esančių tradicinių universitetų resursus (pinigus, auditorijas, galimybę lankytis bibliotekose, naudotis technologijomis, socialiniais tinklais), ir panaudoja tuos resursus paskaitoms, kurias organizuoja patys (kiekvieną semestrą jų įvyksta nuo 40 iki 70). Šiomis paskaitomis siekiama paskatinti savišvietos projektus ir plėsti horizontalius ryšius tarp žmonių: garantuotų pajamų neturinčių (t.y., vad. prekariatui priklausančių) studentų ir dėstytojų, darbininkų, kairiųjų socialinių judėjimų, socialiai atskirtų mažumų, migrantų bendruomenių ir kooperacijos iniciatyvų.

Skaityti daugiau...

2009 12 23 LUNI Vilnius. Lukas Devita. Kosminė egzistencija kaip ateities pasaulėžiūra, arba Laisvoji UFOlogija (2)



Lukas Devita

Lukas Devita – publicistas, muzikuojantis piešėjas, ufologas, orientalistikos skaityklos darbuotojas. Rašo straipsnius ir esė muzikos, literatūros, ufologinėmis bei kultūros studijų temomis. Taip pat publikavo prozos, eilėraščių bei vaizdinių iliustracijų, pristatė originalių dainų soliniuose koncertuose bei projektuose su kitais muzikantais, dalyvavo eksperimentinės muzikos festivaliuose, įrašė instrumentinių elektroninių kūrinių albumų; vedė psichodelinio roko apžvalgos bei intuityvios muzikos vakarus. Prieš dešimtmetį kartu su Jonu Skendeliu inicijavo pirmąją lietuvišką paranormalių reiškinių bei NSO tyrimų interneto svetainę „San-taka/Astera“.

Dviejų ufologijos paskaitų cikle sieksime apžvelgti bei patyrinėti NSO problemą socialinio-politinio gyvenimo kontekste, o taip pat susieti ją su ezoteriniais mokymais bei alternatyvaus mokslo idėjomis. Pirmasis užsiėmimas „Kosminė egzistencija kaip ateities pasaulėžiūra, arba Laisvoji UFOlogija” įvyko lapkričio 26 d. Antrasis šio ciklo užsiėmimas vyks, gruodžio 23 d., trečiadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką", Maironio g. 1, Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2009 12 22 LUNI Vilnius. Linas Tranas. Tyliai besipildantis Guggenheimo ir Ermitažo stebuklas




Linas Tranas

Linas Tranas – „Guggenheimo matomumo grupės“, susibūrusios 2008 m. vasarą vykusių meninių dirbtuvių, narys. Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuotose dirbtuvėse daugiausia dirbo studentai, buvo surinkta gana nemažai medžiagos apie Guggenheimo-Ermitažo muziejaus projektą. Grupės veikla/jos rezultatai turėjo išsivystyti į tam tikrą baigtinę formą, tačiau grupės iniciatyva ilgainiui užgeso. Liko grupės surinkta informacija ir toliau vystomas muziejaus projektas. Lektorius L. Tranas yra studentas, tačiau šiemet niekur oficialiai nestudijuoja, užsiima saviveikla.

Užsiėmimas „Tyliai besipildantis Guggenheimo ir Ermitažo stebuklas" vyks gruodžio 22 d., antradienį, 18: val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto" redakcijos), Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2009 12 21 LUNI Vilnius. Mikas Vengris. Lazeriai: kiek fantastikos tapo realybe




Mikas Vengris

Dr. Mikas Vengris – Vilniaus universiteto fizikos fakulteto bei Lazerinių tyrimų centro vyresnysis mokslininkas, docentas. Daugiausia užsiima biologinių sistemų tyrimais ultragreitu lazeriu. Kartu su kolegomis nagrinėja šviesos sužadinimo reiškinius gyvojoje gamtoje – tokius, kaip fotosintezė, regėjimas, fototaksis ir pan. Taip pat domisi fotodinamine navikų terapija (vaizdinimas ir spektroskopija). Mėgsta kalbėti gamtamokslinėmis temomis prie bokalo alaus ar arbatos puodo.

Užsiėmimas „Lazeriai: kiek fantastikos tapo realybe“ vyks gruodžio 21 d., 18 val., „Pogo“ bare, Vilniaus g. 12, Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2009 12 17 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema


Mindaugas Pocius

Mindaugas Pocius gimė 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984–1986 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1991–1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), laikraštyje „Krašto apsauga“. 1995–1998 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. Nuo 1997 m. – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.

Užsiėmimas „Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema" vyks gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 18:00 val., VU centriniuose rūmuose, 239 auditorijoje (greta Teatro salės), Universiteto g. 3, Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2009 12 15 LUNI Vilnius. Klaus Richter. Tautinio antisemitizmo formavimasis Lietuvoje (1883-1914)

Klaus Richter

Klausas Richteris 2000-2007 m. studijavo istoriją ir filologiją Alberto Didžiojo universitete (Kelnas) ir Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas). Dabar yra doktorantas ir tyrimų asistentas Berlyno Technikos universiteto (TU) Antisemitizmo tyrimų centre (Zentrum für Antisemitismusforschung), tyrimų grupės „Antisemitizmas Europoje (1879-1914)” narys. Tyrimo sritys – nacionaliniai kontekstai, kultūriniai mainai ir Europos lyginamoji istorija.

Užsiėmimas „Tautinio antisemitizmo formavimasis Lietuvoje (1883-1914)" vyks gruodžio 15 d., antradienį, 18: val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto" redakcijos).

Skaityti daugiau...

2009 12 10 LUNI Vilnius. Lina Kutkauskaitė. Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma


Lina Kutkauskaitė

Lina Kutkauskaitė – Vilniaus universiteto politikos mokslų studijų ketvirtakursė. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi subkultūromis, netradicinėmis politinėmis ideologijomis bei nedemokratiniais režimais.

Užsiėmimas „Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma" vyks gruodžio 10 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“, Maironio g. 1, Vilniuje.

Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma

Paskaitoje bus pristatyti šie anarchofeminizmo aspektai:

  • Valstybės, kapitalizmo ir visuomenės santvarkos kritika
  • Požiūris į santuoką ir seksualinę laisvę
  • Santykis su religija ir morale

Pagrindiniai klausimai, kurie bus aptariami paskaitos metu:

  • Santykis su sufražistėmis ir moterų emancipacijos judėjimu
  • Santykis su anarchizmu
  • Kuo anarchofeminizmas skiriasi nuo „tradicinio“ anarchizmo?
  • Ar tikrai anarchofeminizmas yra pasmerktas likti ideologine mažuma?

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos jų, pavyzdžiui, liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos. Tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų.

Būdamas dviejų tradiciškai marginaliomis laikomų ideologijų – feminizmo ir anarchizmo – liejinys, jis yra, jei taip galima pavadinti, visiška mažuma tarp ideologijų, nustumta į šalį ne tik „didžiųjų“ politinių teorijų, bet, kaip pamatysime vėliau, ir pačių „motininių“ ideologijų. Daugelio nuvertinama kaip sintetinė, vidinio krūvio neturinti subideologija, nuo pat savo atsiradimo neteisingai interpretuota ir iš karto atmesta, ji visgi gyvuoja beveik 100 metų, ir jau vien todėl yra verta aptarimo.

Anarchofeminizmas – tai politinė teorija, siūlanti feminizmo iškeltas moterų problemas spręsti naudojantis anarchistiniais principais. Jo, kaip ir daugelio politinių teorijų, atsiradimas sietinas su vienu žmogumi – anarchofeminizmo pradininke ir pagrindine jo teoretike Ema Goldman. Gimusi 1869 m. Kaune, ji, būdama septyniolikos, emigravo į JAV, kur tapo aršia anarchiste. Šiandien jos pavardė rašoma greta žymiausių asmenybių anarchizmo istorijoje, tokių kaip M. Bakuninas, N. Chomsky, P. Kropotkinas, M. Stirneris ir kt. Ji pirmoji tarp anarchistų iškėlė vadinamąjį „moterų klausimą“, paskelbusi, kad patriarchija yra viena iš žmonijos priespaudos formų, o anarchizmas siekia išvaduoti pasaulį nuo bet kokios priespaudos, todėl moterų emancipacijos klausimas turi būti anarchistams ne mažiau svarbus nei ekonominės ar socialinės laisvės klausimai.

E. Goldman ėmėsi judėjimo reformacijos. Anarchistės radikalės veiklą papildė feministinė veikla: straipsnių, pamfletų rašymas, paskaitos moterims, nelegalus kontracepcijos priemonių platinimas jų metu ir kt. Dėl savo „antivalstybinių“ veiksmų Raudonoji Ema ne kartą buvo sulaikyta, teista ir kalinta. E. Goldman laikyta pavojingiausia savo laikmečio moterimi, kurios veikla ir radikalūs pasisakymai griovė visuomeninės santvarkos pamatus ir pamynė moralines, religines, valstybines taisykles, todėl galiausiai ji netgi buvo deportuota iš šalies. Dėl savo asmenybės spalvingumo Ema Goldman tapo antrosios feminizmo bangos ikona, tačiau tai veikiau pakenkė, nei padėjo anarchofeminizmo populiarumui, mat domėjimasis Goldman kaip savo laikmetį pralenkusia asmenybe užgožė domėjimąsi jos idėjomis. Emos Goldman darbai dažniausiai nagrinėti selektyviai, atsirenkant tik feministinius ar tik anarchistinius jų elementus, tačiau pati visuma – anarchofeminizmas – palikta be dėmesio.

Anarchofeministinės idėjos apima labai daug visuomenės gyvenimo sričių, todėl jo esmę sunku nusakyti keliais sakiniais, o tie, kurie bando tai padaryti, dažniausiai arba jį suprimityvina, arba tiesiog iš esmės klaidingai jį suvokia. Anarchofeministinė vizija – tai pasaulis, kuriame vyrauja visiška lygybė: turtinė, rasinė, lyčių, galios ir kt. Visuomenę sudaro sąmoningi, iš tradicinio mąstymo išsivadavę individai, sugebantys teisingai pasirinkti. Visos dominavimo formos panaikintos: valstybė pakeista komunomis, moralė ir religija – žmonių vidine morale ir prigimtiniais įstatymais. Taip pat panaikinta ir santuoka, kuri laikoma moterų išnaudojimo institutu, o jos suteikiamas monopolis kito žmogaus atžvilgiu esąs nenatūralus ir prieštarauja anarchistų taip vertinamai laisvei. „Kiekvienas meilės ryšys, remiantis jo tikrąja prigimtimi, turėtų likti visiškai privačiu reikalu. Nei valstybė, nei bažnyčia, nei moralė, nei žmonės neturėtų į tai kištis“. Taigi santuoką ir tradicinę šeimą apskritai turėtų pakeisti „laisvosios sąjungos“, atmetančios monogamiją ir įsipareigojimus iki mirties.

Tokios idėjos buvo ir tebėra „nepatogios“ vyraujančioms politinėms ideologijoms ir tradiciniams socialiniams institutams bei kelia grėsmę nusistovėjusioms visuomenės normoms, todėl yra sutinkamos priešiškai arba tiesiog išjuokiamos. Anarchofeminizmas nesusilaukė palaikymo netgi iš savo „motininių“ ideologijų, kurios ir pačios negali pasigirti dideliu populiarumu – E. Goldman nepalaikė sufražisčių bei priekaištavo feministėms, jog jos blogai suvokia emancipaciją ir pradeda veikti ne nuo to, nuo ko derėtų; tuo tarpu anarchistai laikė (ir dažniausiai tebelaiko) „moterų klausimą“ trečiaeiliu ir nereikšmingu, o jo eskalavimą traktuoja kaip bereikalingą blaškymąsi, trukdantį siekti pagrindinių anarchizmo tikslų.

Papildomos nuorodos:


šiuolaikinis anarchofeminizmas:
{youtubejw}qCJfsYzzHh0{/youtubejw}

 

trumpas filmukas apie emmos goldman grįžimą į JAV:

{youtubejw}hTCMcO4WTjE{/youtubejw}

ir pasakojimas apie anarchistinį vaikų auklėjimą:

{youtubejw}bOBaTaGLG2c{/youtubejw}

 

 

2009 12 04 LUNI Vilnius. Dešimtmetis po Sietlo. Filmo „Štai kaip atrodo demokratija“ peržiūra ir atviros diskusijos


Praėjo dešimt metų po Sietlo. Kokia jo reikšmė socialinėms kovoms ir judėjimams? Kaip per šį dešimtmetį pasikeitė pasaulis ir patys judėjimai? O gal būtent šie judėjimai, jų kova sudrebino kapitalistinės sistemos pamatus ir atvedė ją į dabartinę krizę? Šiuos klausimus svarstysime atviroje diskusijoje, peržiūrėję filmą „Štai kaip atrodo demokratija“. Kviečiami pasisakyti visi norintys. Diskusiją moderuos Arnoldas Blumberg – Nindzė. Filmo peržiūra prasidės gruodžio 4 d., penktadienį, „Skylėje 11/20“. Renkamės 18:00 val. J. Ivanauskaitės skverelyje, kuris įsikūręs Aguonų gatvės pradžioje.

Šį rudenį minime ne tik Berlyno sienos griūtį ir „realaus socializmo“ Sovietų Sąjungoje žlugimą. Viso pasaulio socialiniai aktyvistai su džiaugsmu prisimena 1999-ųjų lapkričio 30-ąją, kai JAV mieste Sietle visai savaitei susirinkusios daugiatūkstantinės protestuotojų minios nepaisant policijos ir saugumo pajėgų prievartos sužlugdė Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) susitikimą. Naujieji socialiniai judėjimai, pradedant religiniais sąjūdžiais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir baigiant į juodąjį bloką susitelkusiais anarchistais, privertė pasaulį suabejoti neoliberaliosios utopijos neklaidingumu. Šiuolaikinis „globalinio teisingumo“ (arba alternatyvios globalizacijos) judėjimas nuginčijo Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ tezę, parodydamas, kad pasaulyje įsigalėjus kapitalistinei laisvosios rinkos ideologijai socialinių prieštaravimų nesumažėjo.

Sietlo įvykiai privertė pasaulį suabejoti ne tik neoliberaliąja utopija, informacinių technologijų bumo metu bandomu kurti „puikiu nauju pasauliu“ (A. Huxley). Socialiniai judėjimai kvestionavo „laisvės“ ir „demokratijos“ sąvokas, kuriomis Naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai (politinis, ekonominis ir verslo elitas bei tarptautinės organizacijos – NATO, Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulinė Prekybos Organizacija, Pasaulio Bankas – ir daugianacionalinės korporacijos) grindė savo veiksmus pasaulyje. Meksikos partizanų zapatistų lyderis subkomandantė Markosas šiuos veiksmus pavadino „ketvirtuoju pasauliniu karu“: jei „trečiasis pasaulinis karas“ buvo nukreiptas prieš komunistines šalis, tai ketvirtuoju siekiama primesti globalinį kapitalizmą visam žemės rutuliui. Trečiojo pasaulio šalims tai reiškia atnaujintą kolonizaciją, tačiau apartheido šmėkla tūno ne tik Pietų pusrutulyje, bet ir skurdo užvaldytuose mūsų miestų pakraščių getuose. Visa tai ir dar daug problemų iškėlė Sietlo įvykiai – jų dalyviams neatrodė, kad globalinis kapitalizmas ir laisvosios rinkos klestėjimas atnešė pasauliui laisvę ir demokratiją.

Sietlo įvykiai suteikė naują pagreitį po Sovietų imperijos griūties pasaulyje vykstančioms kovoms prieš kapitalizmą. „Keisk pasaulį neužėmęs valdžios“ – ši aktyvisto Johno Holloway‘aus knygos antraštė puikiai apibūdina socialinių judėjimų veiksmus po Sietlo. Anarchistai, autonominio marksizmo pasekėjai ir daugelis kitų radikalios demokratijos gynėjų kūrė savas strategijas – rengė pasaulinius forumus ir milijonines demonstracijas, kūrė autonomines zonas ir socialinius centrus. Tačiau keitėsi ir Naujoji pasaulio tvarka – pasibaigus neoliberaliai utopijai jai neliko nieko kito, kaip griebtis karo prieš išorės ir vidaus priešus.

„Štai kaip atrodo demokratija“ („This Is What Democracy Looks Like", 2000)

Šis 100 kino operatorių – mėgėjų nufilmuotas ir „Indymedia“ sukurtas dokumentinis filmas pasakoja Sietlo įvykių istoriją. Protestuotojai, atvykę pasakyti „ne“ Pasaulio Prekybos organizacijos vykdomai pasaulio aplinkosaugos, darbo ir socialinei politikai, susidūrė su brutalia policijos prievarta ir priešiškai nusiteikusia žiniasklaida. Emocingas politinis pasakojimas apie savaitę, kuri pakeitė pasaulį. „Filmas „Štai kaip atrodo demokratija“ – tai išties naujas laimėjimas. Puikūs vaizdai, aistringas pasakojimas – visa tai įkūnija protestų dvasią“ (Naomi Klein, „Šoko doktrinos“ autorė).

Papildomos nuorodos:

{youtubejw}Ad3km2AP8hA{/youtubejw}
{google}-2007206186362541122{/google}

2009 12 03 LUNI Vilnius. Lina Kutkauskaitė. Skustagalvių judėjimas kaip socialinis reiškinys



Lina Kutkauskaitė

Lina Kutkauskaitė – Vilniaus universiteto politikos mokslų studijų ketvirtakursė. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi subkultūromis, netradicinėmis politinėmis ideologijomis bei nedemokratiniais režimais.

Užsiėmimas „Skustagalvių judėjmas kaip socialinis reiškinys" vyks gruodžio 3 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“, Maironio g. 1, Vilniuje.

Skustagalvių judėjmas kaip socialinis reiškinys

Jeigu reikėtų įvardinti šiuo metu Lietuvoje prieštaringiausiai, o galbūt ir neigiamiausiai vertinamą subkultūrą, greičiausiai tai būtų skinhedai (lietuviškai – skustagalviai). Siaurapročiai rasistai, ksenofobai, homofobai chuliganai, smurtu sprendžiantys konfliktines situacijas, kurias patys dažniausiai ir sukuria – tokį skinhedų įvaizdį yra susidaręs dažnas. Prie tokio įvaizdžio kūrimo nemažai prisidėjo žiniasklaida, ypač daug ėmusi kalbėti apie skustagalvius po to, kai 2008-aisiais pagaliau atgarsio susilaukė kasmetinės kovo 11-osios eitynės. Kiek tiesos yra šiame stereotipiniame įvaizdyje ir kokia subkultūra yra skinhedai?

Skinhedų judėjimas, atsiradęs septintajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje, o vėliau išplitęs po visą pasaulį, yra seniausia iki šiol gyvuojanti jaunimo subkultūra. Prasidėjusi kaip Levi‘s džinsus ir kerzus dėvinčių, reaggea muzikos klausančių darbininkų klasės jaunuolių judėjimas, vėliau subkultūra patyrė daug pokyčių ir lūžių. Esminis toks lūžis – tai 8-ajame dešimtmetyje įvykęs pasidalinimas į rasistus ir antirasistus, kuriame lemiamą vaidmenį suvaidino Britanijos politikai, atnešę į skinhedų gretas nacionalistines idėjas.

Taigi skinhedai šiuo metu yra ne tik pati seniausia, bet ir labiausiai susiskaldžiusi subkultūra – egzistuoja daug skinhedų rūšių, kurios puoselėja visiškai skirtingas idėjas. Skinhedų judėjimas savyje talpina kraštutinius dešiniuosius fašistus ir komunistus, stipriai politiškai angažuotas ir pabrėžtinai apolitiškas grupes, gėjus ir homofobus, juodaodžius ir rasistus ir t.t. Matant tokį susiskaldymą, kyla klausimas, kodėl tokios skirtingos grupės yra tos pačios subkultūros dalis? Kokie yra tie elementai, jungiantys visas šias grupes ir leidžiantys joms tapatintis su tuo pačiu – skinhedų – judėjimu? O gal po tiek skilimų jie jau nebeturi bendros tapatybės?

Ši paskaita visų pirma skirta supažindinti su skinhedų subkultūra, tokiu būdu išsklaidant bent dalį mitų apie juos (o kai kuriuos galbūt ir patvirtinant), bei padiskutuoti apie tai, kuo jie unikalūs, kas sudaro jų tapatybę. Ar subkultūra, savyje talpinanti idėjiškai susipriešinusias ir viena prieš kitą veikiančias grupes, išvis dar gali būti laikoma ta pačia subkultūra?

Trys pagrindiniai aspektai, apie kuriuos bus kalbama:

  • skinhedų kaip subkultūros istorija (atsiradimo ir formavimosi aplinkybės, įvykiai, socialiniai judėjimai bei visuomenės grupės, dariusios jiems įtaką),
  • skinhedų judėjimo idėjinis heterogeniškumas ir susipriešinimas,
  • skinhedų rūšys bei elementai, jungiantys skirtingas skinhedų grupes (Oi! muzika bei išvaizda – pastaroji jiems ypač svarbi).

Pagrindiniai skinhedų istorijos momentai:

  • Pirmieji skinhedai Jungtinėje Karalystėje septintajame dešimtmetyje
  • Auksiniai metai – 1968-ieji
  • Politinio aspekto atsiradimas
  • „Paki-bashing“ akcijos
  • Antroji banga aštuntajame dešimtmetyje
  • Oi! muzikos atsiradimas
  • Nacionalistinės idėjos
  • Skilimas
  • Trečioji banga dešimtajame dešimtmetyje

Skinhedų rūšys, apie kurias bus kalbama paskaitoje:

  • Nazi-skinhedai
  • S.H.A.R.P.‘ai (Skinheads Against Racial Prejudice)
  • R.A.S.H.‘ai (Red Anarcho Skinheads)
  • TRAD skinai (Traditional Skinheads) ir kt.

Pasakojimui iliustruoti bus rodomos BAFTA apdovanojimą pelniusio 2006 m. britų filmo „This Is England“ ištraukos.

Papildomos nuorodos:

2009 12 01 LUNI Vilnius. Charles Woolfson. Nepavykęs Lietuvos neoliberalizmo eksperimentas: Kas toliau?




Charles Woolfson


Charlesas Woolfsonas – sociologijos mokslų daktaras, darbo studijų profesorius Glazgo universitete (Jungtinė Karalystė) ir Linköpingo universitete (Švedija). Tyrimų sritys: darbo santykiai, sveikatos ir saugos socialinis teisinis reguliavimas, bendrasis valdymas ir bendroji socialinė atsakomybė. Laimėjęs Europos Komisijos organizuojamą konkursą, skirtą Europos mokslininkų judrumui ir tarptautiniam bendradarbiavimui skatinti, 2004–2007 m. Ch. Wolfsonas buvo Marie Curie katedros profesoriumi, kuruojančiu Baltijos valstybes. Prie Latvijos universiteto įsteigtame Eurofakultete vykdė projektą tema „Socialinis dialogas ir darbo aplinka Baltijos valstybėse“. Parašė daugybę straipsnių apie postkomunistinių Baltijos regiono visuomenių problemas. Per pastaruosius dešimt metų gyveno Baltijos šalyse, daugiausia Vilniuje.

Užsiėmimas vyks gruodžio 1 d., antradienį, 18:00 val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto“ redakcijos).

Nepavykęs Lietuvos neoliberalizmo eksperimentas: Kas toliau?

Šioje iliustruotoje paskaitoje Ch. Woolfsonas pasistengs parodyti, jog esamos krizės priežastys kyla dėl nevykusio neoliberalaus kelio, kurį Lietuva pasirinko atkūrus nepriklausomybę. Didžiulė socialinė ir ekonominė nelygybė yra fundamentalios dilemos priežastis – kaip judėti į priekį per krizę, kuri, atrodo, įsigali ilgam ir tik intensyvėja Baltijos šalyse?

Nors šiuo metu „socialinė taika“, atrodo, yra atstatyta (nepaisant 2009 m. pradžioje vykusių neramumų), tačiau artimiausioje ateityje padėtis gali pasikeisti ir turėti griaunamąjį efektą socialinei Lietuvos darnai bei ilgalaikiam visuomenės vystymuisi.

Tikėtina, jog kils dar viena emigracijos banga iš Lietuvos, o taip pat padidės „vidinis pasitraukimas“, pasireiškiantis atsinaujinančia ksenofobija. Visa tai kelia rimtą klausimą – ar Lietuvą ištikusios problemos gali būti išspręstos taip, kad sustiprintų socialinį teisingumą visuomenėje?

Ši nelengva diskusija suteiks galimybę pasigilinti į dabartinės Lietuvos ligos (kurią nebus lengva išgydyti) simptomus. Esminis diskusijos klausimas: „Patyrėme nesėkmę. Ką daryti toliau?“.

Papildomos nuorodos:

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Paskaitų kalendorius

Sausis 2018
P A T K Pn Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31 1 2 3 4

Facebook

Vikipedija