2010 m. kovo 2 d., antradienį, Laisvasis universitetas (LUNI) rengia viešą diskusiją „Kapitalizmą atmesti ar pataisyti?“. Renginys vyks restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno). Diskusiją moderuos Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo katedros docentas Arvydas Guogis. Jo mokslinių tyrimų kryptys – socialinis administravimas, globalizacija ir socialinė politika, socialinė apsauga, viešojo administravimo tyrimų metodologija.
Diskusijoje „Kapitalizmą atmesti ar pataisyti?“ sieksime atsakyti į šiuos klausimus: 1. Kapitalizmas išsisėmė – ar dar jis turi galimybių vystytis? 2. Nesuradus alternatyvos vartotojiškam, suprekintam ir suišteklintam pasauliui neįmanomas nesuinteresuotas kūrybiškas vystymasis. 3. Ar šiuolaikiniai kairieji turi ką pasiūlyti ir be K. Marxo?
Renginys facebook'e
Ar kapitalizmas ideali sistema? Ar kapitalizmas turi būti atmestas? Ar kapitalizmas – tai sistema, kurią galima pataisyti? Pasak A. Guogio, didžiausia kapitalizmo problema – didėjantis visuomenės susiskaldymas į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“. Kapitalizmas gimdo ne tik globalizaciją, kuri naudinga „laimėtojams“, bet ir savo antipodą – glokalizaciją, kuri didelę dalį gyventojų savotiškai įkalina geografiškai apribotuose socialiniuose „getuose“ dėl pajamų, išsimokslinimo, kompetencijos, amžiaus skirtumų, ligotumo ir neįgalumo.
Apie globalizaciją ir liberalizaciją plačiau pasaulyje pradėta kalbėti tik paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nes visas likęs pokario laikotarpis iš esmės tilpo į kitokią socialinę-ekonominę paradigmą – į Visuotinę Gerovės valstybę. Dabar Vakarų politologai ir ypač sociologai mėgsta pajuokauti, kad 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečiai buvo Vakarų valstybių „aukso amžius“, po to gyvenom „sidabriniame“, o dabar, krizės akivaizdoje, gal ir „bronziniame“ amžiuje.
Jeigu yra autorių, kurie teigia, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeisti negali ir įmanomas tik inkrementinis vystymasis, tai jiems galima paprieštarauti, kad vertinant struktūrinius ir vertybinius pokyčius, kurie Vakaruose prasidėjo po 1980-ųjų ir sustiprėjo 1990-aisiais, galima teigti, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeitė ir be revoliucinių šuolių. Iškilo grėsmė Gerovės valstybei ir jos socialiniams iškovojimams. Tokių privatizacijos, liberalizacijos ir Naujosios viešosios vadybos (New Public management) įgyvendinimo mastų, kurie buvo pastebimi per praėjusius du dešimtmečius, niekada Vakaruose nebuvo. Dar Pinočeto valdomoje Čilėje 1974 metais autoritariniu būdu pradėtos liberalizacijos reformos, 9-ajame dešimtmetyje valdant Ronaldo Reagano administracijai JAV ir Margaret Thatcher Jungtinėje Karalystėje, per dešimtmetį galingai įsisiūbavo visame Vakarų pasaulyje. Netgi Skandinavijos šalys paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dalinai atsitraukė nuo savo universalaus socialdemokratinio modelio, tuo duodamos peno politologams pareikšti, kad pasaulyje niekur nebeegzistuoja aiškių ribų tarp kairės ir dešinės, o Francisco Fukuyama savo kapitalizmo apologetikoje pareiškė, kad visas pasaulis įžengė į nuosaikaus liberalaus kapitalizmo kelią, kuriam nebėra kitų alternatyvų.
Rinkos fundamentalizmo dvasia ir praktika iš tikro labai išplėtė savo geografines ribas, nes devintojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje Lotynų Amerikos šalys pilnai atitiko šią paradigmą, o Rytų Europos šalys kaip tik be kompromisų įžengė į ją. Tiek marginalizuotoje Lotynų Amerikoje, tiek socialine nelygybe „susirgusioje“ Rytų Europoje faktiškai sugriuvo (arba nė nebuvo susikūrusi) visa kairiųjų vertybių sistema. Skirtumas tik tas, kad amžių sandūroje Lotynų Amerikoje vėl pakilo kairiosios politinės jėgos ir kairieji socialiniai judėjimai, o Rytų Europa šiandien ir toliau kapstosi rinkos fundamentalizmo aplinkoje, ir joje tikrai nematyti politinių jėgų, kurios norėtų jo atsikratyti.
Nežabotos laisvosios rinkos koncepcijos ekonomikoje, postmodernizmo koncepcijos sociologijoje ir Naujosios viešosios vadybos teorijos viešajame administravime per pastaruosius dvidešimt metų persmelkė visą sociokultūrinį Vakarų pasaulio diskursą. Islamo fundamentalistų atakos ne tik kad neprivertė Vakarų suabejoti savo naujosiomis vertybėmis, bet, atvirkščiai, jas dar labiau sustiprino. Vakarų ir Rytų priešprieša iš Vakarų persikėlė į tokias Rytų šalis, kaip Irakas ir Afganistanas. Rytų ir Pietų Azijos šalys, tokios kaip Kinija ir Indija, persiėmė Vakarų ekonominėmis nuostatomis ir pradėjo su jais konkuruoti tos pačios ekonominės paradigmos ribose. Nors Rytų ir Pietų Azijos šalys vis dar išlaiko savo specifinį nacionalinį kultūrinį koloritą, tačiau visuotinės ekonomizacijos ir liberalaus kapitalizmo idėjos čia greitai skynėsi kelią. Rytų Europos valstybės, atsikračiusios totalitarinių sistemų, faktiškai be kompromisų pasirinko Vakarų liberalaus kapitalizmo kelią, nors joms ir gerokai trukdė šiuo keliu eiti komunizmo palikimas, korupcija ir klientelizmas. Svarbu pažymėti, kad ne visi Vakaruose ir Rytuose išskėstomis rankomis sutiko finansinių ir galios centrų primetamą liberalų kapitalizmą. Iš Vakarų kritikų galima paminėti ne tik post-keinsistus ekonomikoje ir atsinaujinusią Švedijos socialdemokratų partiją, bet ir sociologines tinklaveikos, dramaturginę, socialinio konflikto, kritinę, post-modernizmo teorijas, o taip pat Naujojo viešojo valdymo (New Governance) teoriją ir praktiką viešajame administravime.
2008-2009-ieji metai atnešė didelių permainų į laisvarinkišką istorijos interpretaciją. Pasaulį sukrėtė neregėto masto ekonominė krizė, kuriai pradžią davė Amerikos bankininkų piktnaudžiavimai. Kapitalistinė ekonominė sistema susvyravo ir daug ką privertė iš naujo permąstyti tikrovę. Ar toks ekonominis modelis ir yra visuomenės tikslas ir prigimtinių teisių realizacija? Ar jį galima suderinti su aplinkosauga ir klimato kaita, ar jį galima nukreipti prieš socialinę atskirtį ir poliarizaciją, ar juo galima sutaikyti tautas ir religijas?
